Tai, kad spektaklis „Patriotai” sukurtas pagal pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikus vaizduojančią pjesę, jos rėmų nedarkant – graži, įdomi, bet mažai reikšminga detalė.
Vaitkaus analitinis protas visada preparuodavo kūrinius, todėl jam statyti idėjiškai ir politiškai angažuotas pjeses – vienas malonumas.
Teatrinės režisūros pedagogikos generalinis tikslas – nutiesti būsimam kūrėjui tvirtus profesinius lieptus per teatrinės saviveiklos liūnus. Ir Areimos, ir Generalovos debiutams trūksta būtent tų „lieptų”.
Jonas Vaitkus pastatė ne tik gerą spektaklį, bet Jaunimo teatrui sukūrė aukšto lygio komercinį produktą, gerą „popsą”. Šiandien vis tiek galime pasakyti, kad teatrinis sezonas „įvyko”.
Pražilęs režisierius parako ir pasiutimo turi daugiau nei garsieji jo mokiniai. Jis įrodo, kad Vaičiūno pjesė, tegu ir nepaprastai plepalinga, palyginti su šiuolaikine dramaturgija, lyg dabar rašyta.
Kad Vaičiūnas gali būti šaižus ir nerimastingas, ir natūralus, ir „neišprievartautas“ – vienas spektaklio netikėtumų. Istorinį laiką spektaklyje nužymi tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos ženklai.
Nemėgstantiems G. Garcíos Márquezo pasakojimo neskubrumo ir santūrumo, „Apie tyrąją Erendira” galėjo pasirodyti ištęstas ar net nuobodus. Choreografė pasidavė rašytojo stiliaus magijai, kartais net aukodama jai spektaklio vientisumą
Jaunas režisierius egoistiškas: jis deklaruoja savo poziciją ir drąsiai, žiūrėdamas tiesiai į akis, reikalauja ją išklausyti. Tai erzina, tai nuobodu, bet tenka nusileisti.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pradedančiajam režisieriui nepaprastai knietėjo scenoje išbandyti kuo platesnį scenos technikų, įvaizdžių ar triukų arsenalą.
