Artūras Areima sukūrė „normalų“ spektaklį su keletu išties stiprių vietų. Turint galvoje, kad šiandienos lietuvių scenoje „normalu“ beveik tapo „gerai“ sinonimu, debiutuojančiai trupei galima dėti pliusą.
Antroji premjera Meno forto studijoje grąžina prie „studijos” pagrindų – bandymų, eksperimentų ir laisvesnio požiūrio į kūrinį.
Žiūrint Sauliaus Varno „Šešėlį“ susidaro įspūdis, kad jokios pertraukos ir nebuvo. Tarsi ne tik būtume sugrįžę į praeito amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, bet ir pats Saulius Varnas būtų labiau pats apsikrėtęs rusų teatru nei jame pasėjęs užkratą.
Debiutantas aiškiai nesugeba ir dar nemoka išsaugoti, užfiksuoti ir išvystyti savo spektaklyje padaryto atradimo. Ir jis elgiasi tarsi kūdikis, pirmąkart atsiradęs žaislų supermarkete: jis griebia iš lentynų visus žaislus iš eilės, kas papuola, ir bando su jais išdarinėti visai ne tai, kas pridera.
Rašyti apie dar niekam nežinomą Areimą paskatino tai, jog tai jaunas menininkas, kuris turi tikro teatro pojūtį ir sugeba kurti vidinę spektaklio dramaturgiją, o ne lėkštai dėlioti scenas.
Gal Daktaro frazė „Numokite į visa tai ranka. Žiūrėkite pro pirštus. Kitaip išprotėsite“ skirta ne Mokslininkui, o „Šešėlio“ žiūrovams?
Argi ne paradoksalu tai, kas vyksta daugumoje mūsų teatrų nebe pirmus metus? Durys užvertos ne vien pokyčiams – jos užvertos kitokiam mąstymui, aštresniems pojūčiams, nervingesniems potyriams.
Ruzvelto aikštės gyvenimas suvienodėja todėl, kad aktorių personažai išsako tik savo monologus, t. y. nepaisant savo vienišumo, jie atsisako bendrauti vieni su kitais, o aktoriai bendrauja tik su publika.
Scenarijus, parašytas „iš lempos“, aktoriams suteikia daugiau laisvės. Kita vertus, tvirtos dramaturginės linijos, veiksmo nebuvimas ir nesibaigiantis šnekėjimas kliudo suprasti fabulą.
