Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre.
Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Bet publikai nejučiomis kyla klausiamas – ar taip jau malonu įsijausti į infantilumo būseną?
Naujasis Beno Šarkos galvosūkis – „Kas lieka, kai nieko nelieka“. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.
Strindbergo ir Koršunovo išpažintis Klaipėdos dramos teatre tapo dvasine akcija, leidžiančia naujai pažvelgti į kai kuriuos reiškinius, šiuo metu būdingus visam lietuvių teatrui.
„Bučiuok mane, Keit“ – ne tik muzikinė istorija, pasakojanti apie artistų trupės peripetijas, bet ir puikus žaidimas.
Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris…“
Jelinek kuria tam, kad kritikuotų – tautą, šalį, Prezidentą, Dievą, moralę ir visas su šiomis „institucijomis“ susijusias konvencijas.
„Bembilendu“ galėtų vadintis ir mūsų šalis – tinkamas vardas pasakų šalies gyventojams, tebežaidžiantiems įvairiais žaislais, tebetikintiems likimu, loterijomis ir laiminga pabaiga, nesidomintiems niekuo, kas yra už vaikų kambario.
„Bembilendu“ režisierė Yana Ross iš JAV tiesiog pademonstruoja savąjį šiuolaikinio teatro kalbos suvokimą ir tarsi išbando tokios kalbos gyvybingumą kitokių meninių tradicijų šalyje.
