Oro uostuose, stotyse kartu laukia svetimi žmonės, užsisklendę savyje, panirę į telefonus, laikraščius ar apmąstymus, juos jungia išrikiuotos suolų eilės ir traukinio ar skrydžio numerį pranešantis balsas. Laukti stotyje prieš kelionę kažkodėl smagiau nei grįžtant atgal. Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ vieni veikėjai išvyksta, kiti grįžta, bet prieš tai visi susitinka tarpinėje stotyje, kad galutinai išsiskirtų. Teatras taip pat primena „tarpinę“ erdvę. Vasario 10, 11 d. Valstybinio jaunimo teatro fojė svetimi žmonės kartu laukė spektaklio, vėliau susiradę biliete nurodytą kėdę (nors teatre visos vietos „prie lango“) kartu „skrido“, bet, kitaip nei lėktuvui nusileidus, spektakliui pasibaigus kiekvienas atsidūrė skirtingame mieste.
Spektaklio veikėjai, kuriuos stebime pro langą, taip pat gyvena kiekvienas savo karalystėje, savo susikurtoje pasakoje, kur patys sau skiria karalienės ar karaliaus, o gal net ir Dievo vaidmenį. Na, bent aukščiausio teisėjo, - tikrai. Kiekvienas herojus save išteisina, o kaltina kitus. Apmaudu, kai kiti nenori paaukoti savo svajonės dėl tavo iliuzijos, bet taip jau būna ir dar, kaip teigia Henriko Ibseno dramos herojai, „visus bent kartą gyvenime „pervažiuoja“ (svarbu, kaip greitai sugebėsi pakilti)“ ir „viskas priklauso nuo požiūrio“. Spektaklis, beje, - taip pat.
Šį kartą režisierius ir aktoriai į Ibseno herojus pažvelgė tarsi iš „stepių vilko“ perspektyvos, t.y. nežiūrėjo į gyvenimą (ir save patį) pernelyg rimtai. „Jūs turite gyventi ir turite išmokti juoktis. Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos“, - sakė rašytojo Hermanno Hesseʼs sukurtas Mocartas. Varno spektaklyje, sekant Ibseno nuoroda, skamba Camilleʼio Saint-Saënso kūrinio „Danse Macabre“ variacijos (kompozitorius Antanas Kučinskas). Išgirdus „Mirties šokį“, žadinantį geismą, sunku ramiai nusėdėti, atsispirti šokio potraukiui. Dinamišku muzikos ritmu scenos keičia viena kitą - spektaklį griežtai skaido energingi dirigento-režisieriaus mostai (panašų scenų jungimo principą Varnas naudoja ir spektaklyje „Biografija: vaidinimas“). Su emocijas provokuojančiu muzikiniu motyvu kontrasto principu dera konceptuali ir minimalistinė Gintaro Makarevičiaus scenografija, veikianti mintis.
Trys pilkšvai melsvos sienos, rusvi suolai ir videoprojekcijos užuominomis kuria abstrakčią laukimo - „stoties“ - erdvę (tokią, kurioje keleivių nedaug), taip pat nuo pradžių įvedamas traukinio motyvas (grąžinantis ir į Varno spektaklio „Tolima šalis“ atmosferą). Išblukusios spalvos, apvalyta nuo buities detalių scena kuria tuščios, šaltos erdvės įspūdį (retkarčiais primindama protestantų bažnyčios interjerą). Aišku, kad šioje dykynėje gyvena praeityje įkalinti žmonės - gyvi numirėliai, kurie turi vilčių prisikelti, t.y. grįžti į visuomenę ir iš naujo įgyvendinti savo siekius. Už konkrečią spektaklio veiksmo vietą ir laiką - dvarą ir žiemos vakarą, kurio metu susitinka beveik dešimtmetį tarpusavyje nebendravę šeimos nariai, - spektaklyje svarbesnė atminties erdvė ir praeities laikas, kur iš tiesų ir gyvena (patys to nepastebėdami) žilagalviai Gunhilda, Ela ir Junas Gabrielis. Iki vakaro pabaigos personažai dar kartą (kaip jau yra nutikę praeityje) sugriaus vienas kito iliuzijas. Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės griaučių motyvais puoštomis suknelėmis vilkinčios dvaro kambarinės (Aldona Bendoriūtė ir Jonė Dambrauskaitė) priklauso „anapusiniam pasauliui“, - jos ne tik scenoje perstumdo suolus, bet ir sufleruoja, kad kita pagrindinių personažų stotelė - „Mirtis“.
Nors amžių lemia ne metai, o neišsipildžiusių svajonių skaičius, spektaklio personažai priklauso skirtingoms kartoms, kurių gyvenimo pozicijos skiriasi, bet, kaip pasakytų Vilhelmas Fuldalas, „priklauso nuo požiūrio“, kurie yra „teisūs“. Akivaizdu, kad pagrindiniai spektaklio veikėjai yra vyresnioji karta, kuriai simpatizuojama, tačiau ji nėra heroizuojama. Kartais atrodo, kad į spektaklio veiksmą žvelgiama tarsi „blaiviomis“, ironiškomis Eglės Špokaitės sukurtos trisdešimtmetės fru Fanės Vilton akimis, todėl daugiau nei prieš šimtą metų parašyta Ibseno drama, beveik nekupiūruota, skamba šiuolaikiškai. „Jūs turite suprasti gyvenimo humorą, šio gyvenimo pakaruoklių humorą“, - yra užsiminęs Hesseʼs Mocartas, - būtent vyresnioji karta ir fru Vilton žino, kas yra „gyvenimo humoras“, o jauniausieji jį perpras ateityje.
Jovitos Jankelaitytės Frida Fuldal - jauniausia spektaklio veikėja - pianistė, kurios visos svajonės dar gali išsipildyti, o Pijaus Narijausko Erhartas (Borkmanų sūnus) jau pradeda patirti gyvenimo prieštaravimus. Kol kas jaunųjų trijulė renkasi laimę, t.y. galimybę mylėti vienas kitą, negalvojant apie ateitį, atsiskiriant nuo tėvų praeities kalčių ir idealų. Visai priešingai kadaise pasirinko vyresnioji karta (mokanti mylėti idealus, bet ne vienas kitą). Įsimintinus personažus kuria aktoriai Jūratė Onaitytė (tai trečiasis jos vaidmuo Ibseno pjesėse), Dalia Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius. Pastarieji trys - Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuko“ nariai, profesinį kelią pradėję Jaunimo teatre, o prieš du dešimtmečius kartu vaidinę Ibseno „Lėlių namuose“ (rež. Jonas Vaitkus), kur Overaitė kūrė pagrindinį Noros vaidmenį.
Spektaklis prasideda dviejų seserų akistata. Overaitės freken Ela Rentheim, sužinojusi apie savo mirtiną ligą, sugrįžta į šeimos dvarą (ir Borkmanų praeitis kartu su ja). Elos žingsniai smulkūs, ji ramsčiuojasi lazdele, tačiau jos negalėtum pavadinti „senele“, kaip ir kitų vyresniosios kartos personažų. Rimtis ir susitaikymas - ne šio spektaklio vyresniųjų bruožas, anaiptol, jie yra įsitikinę, kad gyvenimas dar pasikeis; jie turi jėgų kurti ateities iliuzijas ir atkakliai jų siekti. Ela atvažiuoja, kad galėtų daugiau laiko praleisti su kadaise augintų Borkmanų sūnumi, bet iš tiesų ji sugrįžta susitikti su Junu Gabrieliu ir seserimi, kuriuos kadaise mylėjo, bet jie neatsakė tuo pačiu. Ištikima savo tiesai Ela yra išdidi ir ori, bet ji negali atleisti Borkmanui už realybėje neišsipildžiusį jos troškimą. Elos priekaištuose Junui už „pražudytą jos sielą“ - atimtą galimybę mylėti - nėra sentimentalumo, nes aktorė pabrėžia Elos orumą ir vengia perdėto jausmingumo.
Onaitytės platūs fru Gunhildos Borkman žingsniai, staigūs judesiai, įsitempęs kūnas neleidžia pamiršti kerziniais batais šaudykloje „žygiuojančios“ Hedos Gabler iš prieš du dešimtmečius Varno režisuoto spektaklio. Prieštaringa, destruktyvi Onaitytės Hedos asmenybė traukė, tokia yra ir aktorės Gunhilda šiandien. Stipri, sarkastiška, galinti įžeisti moteris gyvena iliuzija apie atpildą už „sutryptą šeimos garbę“, o iš tiesų ji negali atleisti sau, kad kadaise jos gyvenimas tapo priklausomas nuo Borkmano, o dabar - sūnaus Erharto. Onaitytės Gunhilda sparčiai žingsniuoja tiesiai į seserį, dar akimirka, ir būtų ją partrenkusi. Gunhilda kovoja, ne tiek dėl sūnaus palankumo, kiek dėl paties mūšio, nes kartą „pralaimėjusi save pačią“ ji gali siekti tik pergalės. Apvylusio ją Erharto apkabinimo ji išvengia staigiu rankos kirčiu. Varno spektaklyje, kitaip nei Ibseno dramoje, Onaitytės Gunhilda neatleidžia ir nesitaiko, todėl rankos finale ji Elai negali ištiesti.
Preciziškai tiksliai personažų santykius bei neišsakytus jų motyvus perteikiančiose spektaklio mizanscenose ryškiausiai pabrėžiamas „nuotolis“ - veikėjai dialogą gali pradėti sėdėdami ant suolų skirtingose scenos pusėse, po truputį artėdami vienas prie kito ir vėl išsiskirdami. Trumpame spektaklio „stop kadre“ herojai sėdi skirtingose suolų eilėse ir atrodo svetimi vienas kitam kaip žmonės „stoties“ laukiamajame, o ne savo namuose. Išraiškingos mizanscenos, kaip ir tikslūs aktorių gestai, išlieka atmintyje (o jų emocinį krūvį sunku apibūdinti žodžiais): Onaitytės Gunhilda ir Smorigino Borkmanas tik trumpam susiremia (o gal susiglaudžia) nugaromis. Overaitės Ela tik per žingsnį atsargiai pasitraukia į šalį, o prie jos rankos linkęs Borkmanas susmunka ant suolo. Scenoje stebint Overaitės ir Smorigino duetą, gali grįžti prisiminimai apie Ją ir Jį iš „jaunimiečių“ „Kvadrato“ (rež. Eimuntas Nekrošius).
Jankelaitytės Frida Fuldal netyčiomis primena Smorigino Junui Gabrieliui, kas yra „gyvenimo humoras“. Šįvakar Frida skambins, o Erhartas šoks praeityje Borkmaną sužlugdžiusio žmogaus namuose. Avanscenoje nutiestais bėgiais rieda žaislinis traukinys, vienintelis dalykas, kurį pulteliu dar gali (tarsi savo prisiminimus) valdyti Smorigino Borkmanas. Junas Gabrielis nori tikėti, kad jam dar pasiseks įgyti galios ir „sukurti žmonijos laimę“. Aktorius pabrėžia ne Borkmano valdžios troškimą, bet norą sukurti „gėrį žmonijai“. Kalėjęs bankrutavusio banko direktorius labiausiai bijo suabejoti pačiu savimi, todėl už akimirkai susvyravusį tikėjimą įskaudina ir išveja Petkevičiaus Vilhelmą Fuldalą - vienintelį draugą, kuris jį aplanko. „Tu - ne poetas“, - Borkmanas „smeigia peilį“ Fuldaliui ir būtent dėl to vyresniosios kartos stiprybe negali iki galo žavėtis, o jų idealais tikėti. Vyresnieji stebina negailestingumu: kiekvienas žino kito skausmingiausius taškus ir taikosi būtent į juos, o šaudo stebėtinai tiksliai - tiesiai į širdį. Tik optimistiškas Petkevičiaus Fuldalas moka atleisti, bet jis ir nėra Borkmanų šeimos tragikomedijos dalyvis.
Režisierius užsimena, kad spektaklyje slypi nuoroda į „Sąjūdžio“ kartos tragediją. Smorigino Borkmanas nuo skardžio (avanscenos) apžvelgia gamtos tolius (žiūrovų salę) ir prisimena, kokios ateities jam nepavyko sukurti. Jauniesiems, tokiems kaip Erhartas, sunku tapti vizionieriais (kokiais buvo vyresnioji karta), nes jie, stebėdami savo tėvus, gerai išmoko vieną pamoką: tai, ko labiausiai trokšti, niekada neišsipildo, o sužeistųjų kažkodėl lieka labai daug.
Spektakliai, kaip ir miestai, gali būti skirstomi į tuos, kuriuos nori aplankyti dar kartą, ir į tuos, į kuriuos negrįši. Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“, kuriame režisierius plėtoja ankstesniuose spektakliuose jam rūpėjusias temas, priklauso pirmiesiems. Ne paslaptis, kad šią Ibseno pjesę režisieriui statyti pasiūlė prieš pusmetį Jaunimo teatrui pradėjęs vadovauti Audronis Liuga, ir panašu, kad Jaunimo teatras vėl gali tapti lankoma „šalimi“.
