Ar gali mirtis būti nuobodi? Ar gali jos grėsmė kelti neišpasakytą siaubą ne dėl to, kad kažkas kažkada išnyks, o tik todėl, kad tas kažkas dar liko? Bet linksminkitės, ponai, esate teatre! Štai jums gaivus intelektualaus meno gūsis. Ir mirtis - argi ne pati tauriausia tema?
Čia visi miršta. Čia visi grasina, kad miršta. Dūsta vieni nuo kitų, nuo savęs, nuo Henriko Ibseno tekstų. Nekupiūruoti dialogai veržiasi lauk su visu savo pasenusiu grožiu. Kas akimirką iš naujo išgyvenamas jų svoris ir svarba, padedantys pabrėžti ir didžiųjų Lietuvos aktorių vertę. O čia, Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje, kaip žinia, susirinkusi tikrai galinga ketveriukė: Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius. Žiūrim į juos ir lyginam: kuris įtaigiau, kuris santūriau, kuris raiškiau vaidina. Bet ar tokį svorį turintys aktoriai dar gali būti lyginami? Veikiausiai ne, tad verčiau jau iš karto atsisakyti šio beprasmio užsiėmimo.
Veiksmo vieta - Rentheimų šeimos dvaras - stotis (scenografas Gintaras Makarevičius). Karts nuo karto susivoki, kad veikėjams besišnekučiuojant viename iš kambarių, apstatytų stoties laukiamojo suolais, traukinukas, jų nepastebėtas, ėmė ir nuvažiavo. Nebijokite, jis sukasi ratais, dar grįš... Čia kiekvienas suspės į savąją mirtį. Pasitiks ją oriai, išdidžiai, kartu su savo kaip didžiausia vertybe sukauptu skausmu. Žinoma, ties kiekviena nuoskauda mintyse pridėta lentelė, kurioje amžiams išraižytas kaltininko vardas.
Iš jų, šio dvaro gyventojų ir lankytojų rankų atimti visi įrankiai - bagažas jau iškeliavo. Liko tik jie, nesuspėję kartu su savais lagaminais, su laiku, su žmogiškosiomis savo sielos dalelėmis bei taip ir negimusiais tais tikraisiais, gyvenimo tuštumą užpildančiais kūdikiais. Stovi dabar nusiminę, neturėdami ko nusigriebti, ir pergalingai ėda vienas kitą žodžiu. Darbams ir apsileidimams nebėra laiko. Minėjau, stotis...
Bet žinote ką? Ima juokas. Ši mirtis nebaisi. Ši mirtis pasenusi ir nepajėgi dar ko nors supurtyti. Kas mums tos bankininkų ir jų žmonų problemos? Kas mums ta smukusi padėtis visuomenėje? Tarkime, koks nuostabiai nuobodus padaras yra miesčioniškas žmogus. Užstrigęs savo pasaulėlyje kartu su visais kaimynais ir jų numanomomis mintimis. Besirūpinantis tuo, kas ką galvoja. Nuolat projektuojantis savo mintis į kitus. Jaučiantis gėdą už savo šeimą. Netenkąs jėgų kas kartą, kai kitiems būna suteikiama galimybė pagalvoti apie jį blogai. Tokia užguita, niekieno nesuprasta, be galo ori būtybė, kažkokiu būdu įtikėjusi į savąją aureolę.
Taip, čia trošku... Kažkas kitas irgi taip jaučiasi, - sūnus, tad lyg ir galėtume bandyti tapatintis su juo. Pijaus Narijausko Erhartas - neišraiškingas plevėsa, laisvę besirenkantis mamyčiukas. Suaugęs vyras, dabar, prieš mūsų akis nušvitęs ir pagaliau išeinąs iš troškių namų. Iš stoties. Iš tarpinės būsenos. Galų gale jis renkasi savąją kryptį. Kaip? Įsikibęs aktyviai, septyneriais metais už jį vyresnei moteriai į parankę. Eglės Špokaitės fru Fanei Vilton - tiesmukai, nepaslaptingai, bet užtat atlapaširdei, apie jaunuolių linksmybes išmanančiai sielai... Per kulminacinę sceną, kuomet kiekvienas iš suaugusiųjų dar bando palenkti vaiką į savo pusę, o šis, pagaliau apsisprendęs išeiti, atsisako pasiūlymų, žiūrovų salėje pasigirsta ne palengvėjimo atodūsis, bet juokas. Ir tampa galutinai aišku, kad mums ne pakeliui ir su šiuo žmogum.
Bet gana šių išvedžiojimų. Už lango žiema. Jos skleidžiamas šaltis nėra tik aplinkybės, kaip, tarkime, Quentino Tarantino filme „Grėsmingasis aštuonetas“, kur veikėjams iš burnų jaukiai keliauja garai, kur reikia skubiai n-tąjį kartą nuo lauko pūgos uždaryti duris... Ši žiema netikra - ji stilinga, tvarkinga, nežmoniška. Grakščiai krentančios stilizuotos snaigės pamažėle pavirsta mažyčiais griaučiukais. Viskas čia buvo tik nudailintas mirties šokis. Beje, mirtis, švelnūs jos mostai ir buvo jaukiausia šio spektaklio dalis. Jos atstovai, ta už kasdienį gyvenimą aukštesnė jėga - ateinančios ir išeinančios grakščios, nors tarytum belytės, stoties patarnautojos (Aldona Bendoriūtė ir Jonė Dambrauskaitė), prireikus kažkam atsirasti ar dingti, įnešančios ir paslaugiai palaikančios duris. Tai magijos sargai, - visai kito, linksmesnio, fantastinio pasaulio šešėliai. Jie, regis, ir yra ryškiausia režisieriaus išmonė, pagrindinė šio spektaklio koncepcijos paslaptis. Tačiau galai nesulimpa. Užliūliuojantis Ibseno tekstas, tai yra literatūra, su fantastinio pasaulio grožybėmis turinti mažai ką bendro, ima viršų. Viskas taip ir lieka pernelyg tvarkinga, sustyguota, tvanku. Tokia tad čia ir mirtis - nulaižyta, miesčioniška ir paženklinta žiemos šalčiu. Kažkokia inertiška, plokščia, niekaip neišbrendanti iš tos tarpinės būsenos, kurioje dar nemirštama, o tik grasinama mirtimi. Toks užstrigusių šmėklų peronas, kuriame gyvam teatrui, gyvai raiškai, gyvam žiūrovui nebelieka erdvės.
