„Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

„Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.

Aistės Stonytės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam.

„PRAeis“ – lengvai chaotiškas spektaklis apie teatrą, vaidybą ir savo darbų prasmės paieškas, leidžiantis ne tik pasijuokti iš teatro virtuvės, bet ir susimąstyti apie savo gyvenimą.