Norėčiau paklausti „kritikų", besibodinčių „naiviu" teatru, ar mėgina bent sau susidėlioti dramos, teatro raidos perspektyvą, pasidomėti idėjomis to laiko, kai Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną" (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal latvių kilmės architekto Karolio Reisono projektą. Jos itin modernaus racionalistinio stiliaus niekam nekiltų mintis vadinti „embrioniniu" lietuvių architektūros lygiu. Tai kaip būtų galėję lietuvių dramaturgija, teatras kažkokiu būdu būti ypač atsilikę?
Rygoje - įvairiausiems savo interesams tenkinti - mielai statomos latvių klasikų pjesės. Žiūrovai atmintinai moka tekstą, apžiūri teatro fojė ta proga stenduose išdėliotas seniau vaidintų spektaklių relikvijas, kartu su artistais padainuoja, nubraukia ašarą... Lyguo laukimas Rygoje kasmet prasideda „Siuvėjų dienų Silmačiuose" afišų pasirodymu. Kodėl nesiilgima tokių „nacionalinių" spektaklių Lietuvoje? (Beje, gal Binkis šiaučių kriaučių liniją iš Blaumanio ir nusižiūrėjo?) „Atžalynas" sugrąžina buvimo renginyje jausmą, džiaugsmą, kad matai akiai ir širdžiai mielą reginį. Bet jeigu kažkieno pasąmonės nebeveikia net kolektyvinės pasąmonės archetipai - būtų reikalinga ilga psichoterapija...
Šiuo atveju verta išsakyti kylančias pačias įvairiausias mintis apie Jono Vaitkaus teatrinę „restauraciją", pastatant Binkio „Atžalyną" Nacionaliniame dramos teatre, kad būtų atsverti tokie pasakymai: „Ai, mokyklinis spektaklis."
Kai kišenėje buvo daugiau pavasarių nei litų
1940 m. Binkis sukūrė itin avangardišką idėjų dramą „Generalinė repeticija" (publikuota vėlesniu laikotarpiu). Žvelgiant iš atgalinės perspektyvos, jau ir „Atžalyno" idėjinės potekstės aprėptis didelė, konfliktų mazgas kietas. Ir balansas pasiekiamas tik todėl, kad esama jausmų ir proto pusiausvyros. Drama iš tiesų sukurta sūnui Gerardui, kai jam buvo šešiolika, su tėviška meile ir atlaidumu, bet brėžiant aukštyn kylančią liniją (ir Binkio sūnus savo gyvenimu iš tiesų ją tokią išlaikė). Tačiau ir padarytas negailestingas visuomenės socialinės sandaros skerspjūvis (kiti žiūrovai patvirtina: tarybinių mokyklinių spektaklių laikais ši drama buvo suprantama kaip išaukštinanti kilnią draugystę, bet atsispindinčios tarpukario realijos nebebuvo net suvokiamos, pavyzdžiui, tai, kas šiandien vadinama socialine atskirtimi).
Elegantiškasis, puikų estetinį skonį išsiugdęs Binkis pats buvo „save sukūręs" žmogus. Tarp dviejų jo daugmaž aiškių mokymosi etapų - Biržų keturklasėje ir Berlyne studijuojant literatūrą bei filosofiją - jam teko įgyti tiek išsilavinimo, kiek buvo prieinama neturtingajam. Binkį tiesiog persekiojo šimto litų vaizdinys (štai ką reiškė „šimtas pavasarių": o man ne šimtas litų - šimtas pavasarių kišenėje). Spektaklyje relikvinio pinigo vertė atskleidžiama nepaprastai atsargaus jo išvyniojimo iš nosinės judesiu - atsargiai, kaip vaistų miltuką, kaip merginos laiškelį su dviem žodžiais: „Aš netikiu" (ir šitie dalykai jau istoriniai reliktai).
Asmenybės, žmogaus psichikos formavimasis, galimybės tai veikti iš išorės, visuomenės ir įvairių bendrijų įtaka tobulinant individą buvo pirmaeilės svarbos (štai kodėl makabriškas formas žmogaus inžinerija pasiekė nacių Vokietijoje). Taip, tai buvo „psichologijos laikas". Komiška, kai psichologas vis įsiterpia: kaip tai įdomu psichologijos požiūriu. Bet laikas iki Antrojo pasaulinio karo buvo itin intensyvaus gilinimosi į žmogų kaip vis tobulėjantį individą laikas. Ir šimtinės dingimas, tiksliau, atlyginimas niekšybe už altruizmą būtų buvęs skandalingas ne dėl skaičiaus su nuliais.
Štai kokia buvo Mokytojų taryba - svarbi, koks šiandien būtų nebent verslininkų susitikimas, kiekviena nuomonė vertinama egalitariškai, todėl balsuojama paprasta balsų dauguma (ir atviru balsavimu). Iš karto šauna dvi rankos, jau dramaturgo sprendimu vienoje frakcijoje atsidūrus dėl savo nuostatų nesuabejojantiems vyriškiams: šalia kūno kultūros mokytojo sėdi... istorikas. Pirmajam akivaizdu, kodėl viskas rimta: šimto litų dingimas - tai ne poros litų. Ir istorikas žino, kaip reikėtų tvarkytis: apriboti potencialų piktadarį socialiai ir blogis bus minimalus, kol anas neprisikas iki bankų ir Seimo. Bet matote, pone, dar kitas žingsnis jau būtų toks, koks buvo žengtas bolševikų strategijose - apribokime iš anksto ir visą visuomenę: įduokime milijonams tik sutrumpinto marksizmo kurso brošiūrą... Lyg ir geras žmogus vakarykštis kaimietis, bet jo tradiciškai tvirtos žmogiškos nuostatos nespėja virsti geriausiais sprendimais ir veiksmais kritinėse situacijose.
Dostojevskiškas jausmingumas
Kam labai jau nemielas spektakliui pačios dramos primetamas „sentimentalumas" (gal tai prasta, nes atsiduoda lietuvišku kaimu), apsižiūrėkite: tai iš tiesų dostojevskiškas jausmingumas. Žmonės be kompromisų, nepaprasto skaidrumo sąžinė, begalinis pasiaukojimas artimui (kuriuo nesunkiai tampa svetimas žmogus) - Dostojevskio inscenizacijoje jau atrodytų pagirtina. „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų" motyvas atpažįstamas, nes iš Binkio dramatinių kolizijų matyti, kad skurdas savaip paveikia asmenybę. Jį patyręs vaikas yra labiau linkęs prisiimti svetimą kaltę, aukotis už visą klasę, sudėtingoje situacijoje galvoti apie tai, kad ji kebli kitiems, o ne apie savo paties likimą.
Antra vertus, kai pora mokytojų kalba, kad kažkuris vaikas yra pražudęs savo sielą (pasakoma ne taip, čia specialiai paryškinu potekstę), išsakomos moderniosios Kauno katalikybės nuostatos: prieš Antrąjį pasaulinį karą daugelio atsigręžta į Kristų ir individo moralumo ugdymą. „Atžalynas", nors beveik nebeatpažįstamai, varijuoja Kristaus istoriją, net amžinąjį prisikėlimo mitą: tas, kuris buvo paniekintas, išduotas ir neteisingos „tarybos" pasmerktas myriop - prisikėlė. Ir Petras (Keraitis) tebėra „uola". Beje, teisuolio imperatyvas yra „apmokėtas" paties Binkio realiojo gyvenimo „auksu": karo metais slėpė žydus (jam Izraelyje Teisuolių alėjoje auga medis). Apie žydus pagalvojau palygindama, kad kaip buvo teikiama parama ir įsitvirtinama žydų bendruomenėje, taip vienas kitą paremti jau buvo išmokusi vadinamoji „nepriklausomybės karta": aš tau atiduosiu visą tėvo palikimą, o tu, kai tapsi lakūnu - nuskraidinsi mane į Ameriką.
Labai svarbi romantinė vyriškos draugystės tema (kai net pašokti išliejant bernišką energiją norisi poroje). O spektaklis apie jaunimą ir jaunimui be jokio savitikslio erotizavimo, pasirodo, yra įmanomas, jį pakeičiant kitais dalykais, kurie tai kartai, gyvenusiai intensyvaus modernėjimo grafiku, buvo svarbūs. Ir visuomenės mentalitetas, ir paties žmogaus vidiniai procesai buvo daug sudėtingesni, sintetinantys ir natūralesnę kaimo tradiciją ir ieškojimus, apie kuriuos papasakodavo grįžusieji iš Sorbonos (spektaklyje ji paminima). Save sukuriantis žmogus nėra klajojantis ieškotojas - kur esi, ten ir turi sklisti gyvenimo džiaugsmas. Jei teks pabūti kriaučiumi - siūk drabužį perkrypusiam žmogui, kad tas jį ištiesintų.
Metatekstas teatre
Altruistiškai prie auklėtinių prisirišęs auklėtojas skaičiuoja, kiek laiko dar liko būti su jais kartu - pusantrų metų. Ir jie išeis į gyvenimą (o mes žinome: į mirtį apkasuose, tremtyje, vokiškuose ir rusiškuose lageriuose, į dipukų klajones Vakaruose). Atveriama tokia traumuojanti psichologinė patirtis, jog reikalingi stiprūs rėmai, kad spektaklis nepradėtų veikti destruktyviai.
Šiame spektaklyje yra panaudojama šiuolaikiška meninės prasmės formavimo priemonė, ją būtų galima pavadinti metatekstu: spektaklio pradžioje paleidžiamas įrašas. Jo klausydama galvojau: kaip gražiai kalbama. Seno inteligento kalbėjimas taupus ir tiksliai perteikiantis mintį. Ilgokame tekste jokio suprastėjimo, svetimžodžių, sunku patikėti, kad tai natūralus šnekėjimas, taip puikiai jis susilieja su aktorių surepetuotais tekstais. Nemėginama pasakyti ką nors efektingai, nebijoma prarasti pašnekovą, jei tik imsi dėstyti kiek gilesnes mintis... Tas monologas ir monumentalus, ir išlaiko kalbėjimosi intonacijas. Kaip mokytojo su auklėtiniu, su kuriuo jau galima kalbėtis rimtomis temomis. Tas įrašas - gėlė paties kalbančiojo atminimui (jam neseniai mirus), bet juo pradedant spektaklį išsikeliamas uždavinys išlaikyti aukštą toną. Tai reikšminga šiandieninio teatro tendencija (o „mados" yra kažko, kas sena, susigrąžinimas). Teatre atkuriama ankstesnė teksto svarba, jis vėl yra ta spektaklio struktūrinė dalis, kuri labai funkcionali.
Grįžtant prie metateksto - Gerardas Binkis išliko jį pažinojusiems kaip vyriško inteligento pavyzdys. Tačiau teatro auditorijai jis išsako tragizmu dvelkiančią išvadą: pavieniai tokie žmonės jau nieko nebegalėjo pakeisti. Šie maksimalistai (jei lėktuvėlis nepelnys pirmos vietos, jį belieka sulaužyti) nebūtinai žuvo, bet civilizacijos raida buvo sustabdyta, ir Vaitkui tenka visus grąžinti į tašką, kurį buvo pasiekęs Juozas Miltinis.
Žinoma, galėtų jokio metateksto nebūti. Spektaklio struktūra netaptų pasklida, nes Vaitkui būdingas vienas patrauklus bruožas: „pastatyti" spektaklį, o ne pasirėmus pjesės tekstu (kuris nevykusiais atvejais belieka pretekstas) lipinti teatrinį darinį iš visko, kas šiuolaikiniame teatre įmanoma, išskyrus dramaturgo idėjų, vaizdinių, net nuorodų režisieriui klodą.
Rato braižymas
Ratas yra šio spektaklio potekstė, vizualinis simbolis, išaugantis iki archetipo. Pabaigoje sukasi šokančiųjų ratelis. Ratu sklendžia „Lituanicos" lėktuvėlis - režisierius pabrėžia: žiūrėkite, tautos istorija eina ratu. Viskas kartojasi, susisieja.
Spektakliu surezgamas tankus prasmių tinklas, jis tarsi stovi ant giliai įkaltų polių (ar žinote, mūsų moderniosios architektūros šedevras - jau minėtoji Prisikėlimo bažnyčia - stovi ant 900 polių?). Vienas iš spektaklio polių yra šiandieninis Vaitkaus jau subrandintas tėviškumas daugybei jo vienaip ugdytų žmonių (kaip tų, kurie vaidino „Literatūros pamokose" dar būdami aktoriai, o šiame spektaklyje - jau artistai, atpažįstami vos ištarę kelias frazes).
Vaitkaus spektaklyje taupios vizualinės ir plastinės detalės kuria „smetoniškumo" iliuziją. Tai didžiausią nuostabą ir susižavėjimą sukeliantis spektaklio klodas - ano meto estetikos, stilistikos, sceninės elgsenos kodų imitavimas. Tikrai pavyko sukurti teatrinę istorinės anapusybės regėjimo iliuziją. Bet koks tikroviškumas čia tarsi rūko tikroviškumas, todėl aktoriai greitai susirikiuoja į kiek vaiduoklišką koloną, pasvyrančią į vieną pusę, kaip žmonės-medžiai pučiant stipriam istorijos vėjui. Spektaklis „prisitraukia" paminklų, monumentų statiškas pozas ir režisierius iš aktorių kūnų pa-stato paminklą žmonėms, kurie buvo spektaklio personažų prototipai. Scenografė Lauryna Liepaitė tarsi tik atsineša kai ką iš muziejaus - kas išliko: stalelis, pora kėdžių, siuvamoji mašina, klasės suolai. O kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė yra personažų kūrimo bendraautorė (nes tai, kas žmogaus, - svarbu iki menkiausios detalės). Kiek sentimentų kelia vien tos merginų uniformos - nešiotos, matytos Romualdo Rakausko nuotraukų cikluose, tebesurankiojamos iš skrynių šių pavasarių paskutiniams skambučiams.
Yra vienas įdomus prieštaringumas šiame spektaklyje: kiek harmoningas vaizdas, tiek disonansiškas garsinis planas. Nepaprastai išraiškingai dūsauja, alsuoja, vos nedūsta armonika tarp grojimų. Gąsdina trinksėjimas ir dundėjimas. Trinktelima suolo dangčiu, kumščiu į stalą. Tas dundėjimas - pirmieji karo garsai, Europai teks perplaukti kraujo marias, kol persigrums XX a. kategoriškumai.
Iš Paryžiaus grįžęs Miltinis vokietmečiu statė „Atžalyną" pagarbiai kalbėdamas apie savo mokytojo Charles'io Dullino režisūros principą: išugdyti artistą, kuris nebūtų „žemiau savo personažo". Vidinės būsenos, išgyvenimai, personažų vidinė motyvacija - teatras buvo apie tai. Režisierius Algirdas Jakševičius po to, kai pastatė Eugene'o O'Neillo „Marko milijonus", turėjo statyti Krėvės „Skirgailą", įrodydamas, kad jau yra susiformavusi tautinė teatrinė stilistika (bet iki prasidedant karui spėjo tik išversti ir išleisti Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą"). Penktasis dešimtmetis turėjo atnešti nepaprastą lietuvių teatro suklestėjimą...
Yra išreikštų teatralų nuomonių, kad jaunieji kažko „nesuvaidina". Bet tai pirmiausia režisūrinė siekiamybė - prislopinti visa, kas ant melodramiškumo ribos. Spektaklio emocinės skalės didžiąją dalį aprėpia jau tie, kurie yra artistai (su jais pasiseks viskas, net Keraitienę galima apvilkti violetiniu paltu). Kaip viename iš interviu sako Vaitkus - jauni žmonės tarsi už nieką nebekovoja. (Bet ir šiandien į klausimą, ar kaip stovi išeitų ginti tėvynės, Lietuvoje kas trečias atsako, kad - taip. Ar įsivaizduojate, kad iš spektaklį žiūrinčios auditorijos tuoj pat susiformuotų batalionas, kuris patrauktų ginti savo tėvynės. Jei dar atsirastų militarinės zonos, frontai.)
Vaitkui, matyt, atsitiko kaip ir Binkiui: ir vienas, ir kitas galvojo apie specialią dramą (spektaklį) jauniems žmonėms, o išėjo - taip pavadinkime - labiau bendražmogiškas kūrinys.
Kai finale salėje pasigirdo plojimai (nesupratau - ar jie sklido ir kaip įrašas, dėl visa ko spektaklio finale užkodavus atkirtį galimam priešiškumui, sklido tiems, kurie jau metatekste?), atėjo mintis, kad tai svarbus teatrui spektaklis. Nors nėra vienaprasmiškai džiugu, kad gal vėl „naujas etapas". Binkis sūnui kalbėjo apie praeityje jau likusį karą ir dvi okupacijas, bet šiandien nebeįmanoma atrinkti, kuriuos istorinius etapus minėjo. Šiandien sakant „anas laikas" reikia patikslinti - kuris. Pirmoji, antroji nepriklausomybė, „Atžalynas" buvo sukurtas ir statytas po panašiai tiek pat metų nepriklausomybės, kiek jau nepriklausomai valstybei yra ir dabar. Ir šiuo Vaitkaus režisūriniu ėjimu daug kas susigrąžinta - bet juk po rato apsukimo.
