Laikmečių kaktomuša

Vaitkaus spektaklis – tarsi dvi muzikinės plokštelės, kurių klausomasi tuo pat metu

Režisierius Jonas Vaitkus turi pasiutusiai jautrią uoslę. Jis sugeba pirmas pajusti politinių svilėsių kvapą, bet, užuot ieškojęs gesintuvo, su jam būdinga ironiška šypsena į tą kol kas dar tik smilkstantį laužą pamėtėja gerą žiupsnį „degių“ medžiagų. Tegu įsidega, kaip toje sovietmečio pionierių dainelėje: „…aiškiai dega, skaisčiai šviečia, kyla kibirkštys aukštai…“ Tokį „lauželį“ Jonas Vaitkus sukūrė Jaunimo teatro scenoje. Jo „Patriotus“ galima būtų pavadinti politinio satyrinio serialo tąsa po šmaikščios Witoldo Gombrowicziaus „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“, jau nekalbant apie šio režisieriaus visuomeniškai aštrios krypties iškiliausius pastatymus Kauno ir Vilniaus dramos scenose. Dabar Vaitkus atrado Petrą Vaičiūną.

Savotiškos, specifinės šio autoriaus pjesės, atrodytų, atstovaujančios tik tarpukario epochai, visai neblogai pritampa ir kitame laikmetyje.

Šmaikščiausia ir aštriausia Vaičiūno komedija „Patriotai“ turi neilgą, bet įdomią sceninę istoriją. Pirmą kartą Valstybės teatre Kaune 1926-aisiais ją pastatė ištikimas Petro Vaičiūno bendražygis, beveik visų (su nedidelėmis išimtimis) jo pjesių režisierius, pasak Balio Sruogos, „vėjingasis“ Borisas Dauguvietis.

Petras Vaičiūnas buvo žavi asmenybė, tyras, doras ir naivus moralistas. Literatūrologė Reda Pabarčienė turiningoje monografijoje¹ taip jį apibūdino: „Mene buvo politikas, politikoje – kultūrininkas, gyvenime – menininkas.“ „Patriotai“ – drąsus iššūkis valdžios vyrams, visokio plauko sukčiams: departamentų direktoriams ir vicedirektoriams, valdininkams, prisiplakėliams… Borisas Dauguvietis irgi buvo „nepėsčias“ – įsuko tikrą patriotinę pasiutpolkę, subūręs pajėgiausius aktorius: Veličką vaidino Petras Kubertavičius, Napoleoną Šereiką – Juozas Stanulis, jo žmoną – Antanina Vainiūnaitė, tarnaitę Oną – Teofilija Vaičiūnienė, Liuciją – Jadvyga Oškinaitė, Lebertzoną – Henrikas Kačinskas ir kt. Tikras žvaigždžių ansamblis. Ką jau ką, o dirbti su aktoriais, perprasti jų menines individualybes, lipdyti sodrų sceninį charakterį iš raiškių detalių, komiškų situacijų, Borisas Dauguvietis puikiai sugebėjo, turbūt geriau už bet ką kitą tuo metu.

Režisierius nuoširdžiai mylėjo ir vertino Petrą Vaičiūną – dramaturgą, todėl jo pjeses statė rūpestingai ir atidžiai, ko negalima pasakyti apie kai kuriuos kitus Dauguviečio spektaklius, statytus paskubomis, spaudžiant terminams repetuotus strimgalviais pagal principą: „Miegokit greičiau, nes pagalvės reikia kitiems…“ Šįkart režisierius siekė bendro tikslo su dramaturgu – kuo tiksliau atkurti laikmetį, kad scenos veidrodis neiškreiptų vaizdo ir „patriotai“ atpažintų patys save. Todėl neieškojo įmantrių režisūrinių efektų, modernių sprendimų (nors ir tai mokėjo daryti), pasikliovė aktorių vaidyba, sceninių charakterių tiesa, psichologiniu tikroviškumu.

„Patriotai“ sulaukė iš esmės palankaus kritikos vertinimo: „[…] operuojama ta pačia tema: kaip visuomenės ūpas, ypač patriotizmas, išnaudojamas egoistiniams atskirų asmenų reikalams, kaip iš patriotizmo, visuomenės reikalų, valstybingumo įvairūs specialistai, nedorėliai padaro sau gerą prekę, pelningą verslą arba didelį ir platų lauką savo asmeniškoms ambicijoms, garbės aspiracijoms patenkinti. Valstybės teatras, vieną po kito statydamas šiuos veikalus [Petro Vaičiūno „Patriotus“, Henriko Ibseno „Visuomenės šulus“ ir Dregelio „Dailųjį fraką“ – I.A.], pasielgė ne pripuolamai, bet planingai. Jam, matyt, rūpėjo tai, kas įvyko ar vyksta mūsų visuomenėje, būtent: kad mes žymiai esame atitolę ir vis dar tolstame nuo tų gražių, skaisčių idėjų…“² Pateikiau gana ilgą citatą iš 1927 m. recenzijos, nes ji man pasirodė tarsi paimta iš šiandieninių Lietuvos žinių vedamojo.

1954-aisiais, praėjus metams po Stalino mirties, vėl buvo prisiminti „Patriotai“ – Vilniuje, Akademiniame dramos teatre, šią pjesę ėmėsi statyti aktorius Balys Lukošius. Petras Vaičiūnas tuo metu gyveno sostinėje, tačiau buvo ligos prirakintas prie patalo.

Cenzūrai pirmiausia užkliuvo pjesės pavadinimas, nes „patriotai“, „patriotizmas“ – sovietų ideologams „šventi“ žodžiai, sietini su liaudies meile didžiajai tėvynei. Čia jokių dviprasmybių negalėjo būti, todėl Vaičiūno pjesė gavo naują pavadinimą – „Ekscelencijos“, nors šis lotyniškos kilmės kreipinys adresuojamas tik itin aukštiems dvasininkams ir valstybės pareigūnams. Taigi buvo stipriai „kilstelėtas“ Vaičiūno aprašytų departamento valdininkų rangas…

Petro Vaičiūno komedijos „Patriotai“ kritinis patosas 1954-ųjų spektaklyje buvo nukreiptas rūsčiai „demaskuoti“ buržuazinę Lietuvos praeitį. Tai padaryta pagal visas socrealizmo taisykles. Iš šito vaidinimo, kurį žiūrėjau, dar neturėdama jokių teatrologinių užmačių, kaip pro tirštą rūką prisimenu „vilkolakišką“ sukarikatūrintą scenos personažų grimą, keistus kaip klounų veidus ir sumaištį scenoje – lakstymus, riksmus, durų trankymą. Iš aktorių prisimenu besiblaškantį Juozą Stanulį (Šereika), jį dubliavo Napoleonas Nakas, Galiną Jackevičiūtę (koloritingą tarnaitę, stambią kaimo mergą Oną) ir Gražiną Jakavičiūtę (Liubą Šereikienę – lepią, dūsaujančią poniutę).

Šis spektaklis, galima sakyti, atliko savo „ideologinį“ vaidmenį – „atsikryžiavojo“ nuo atseit gėdingos buržuazinės praeities. O teatras pademonstravo „kovingą“ poziciją…

* * *

Vicedirektorienė ir vicedirektorius. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Imdamasis Petro Vaičiūno komedijos „Patriotai“, režisierius Jonas Vaitkus, su jam būdingu skvarbumu ir aiškia logika suranda motyvaciją, kuo dabar galėtų būti įdomi ši nesudėtingo siužeto ir aiškios intrigos komedija. Gal spalvingu Vaičiūno sukurtu „patriotų žvėrynu“, sodriais personažų charakteriais, gal praslinkusio istorinio laikmečio – ypač efektingai čia suskambėtų „retro“ stilius – „gyvenimo būdu“? Jonas Vaitkus spektaklyje sugretina du istorinius laikotarpius, dvi epochas, kaip sakė poetas – „tą“ ir „šitą“. „Tą“ – vaičiūnišką ir „šitą“ – „seimūnišką“. Režisierius meistriškai priverčia žiūrovus Vaičiūno pjesės peripetijas suvokti kaip šiandienos problemas, nors visiškai nekeičia dramaturgo teksto. Veiksmas rutuliojasi tai Šereikų apartamentuose, tai staiga perkeliamas į absoliučiai šiuolaikišką, gerai pažįstamą ir „atpažįstamą“ verslo, finansinių machinacijų aplinką.

Vaitkaus spektaklis – tarsi dvi muzikinės plokštelės, kurių klausomasi tuo pat metu, todėl vienos melodiją ir ritmus „permuša“ kitos skambėjimas. Tie prasminiai sugretinimai, sudūrimai, kontroversiški scenų disonansai sukuria netikėtą efektą. Žiūrovai tuo pat metu yra ir praeityje, ir dabartyje. Daugiau vis dėlto – šiandienos situacijose, sprendžiant iš gyvų publikos reakcijų.

Šių dienų ženklas spektaklyje – „kietas“ ginkluotas apsaugininkas (Lukas Petrauskas), perfiltruojantis kiekvieną, kuris bando užeiti į Šereikos namus. (Tokie „apsaugos“ vyrukai dažnai lydi kokį pinigingesnį „naujalietuvį“.) Už scenografo Gintaro Makarevičiaus sukonstruoto milžiniško stiklinio lango irgi regime tipišką šiandienos vaizdelį – gatves, prigrūstas automobilių, troleibusų, autobusų, strimgalviais lekiančių į „kovas“ keliuose.

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė su asistente Giedre Vaitkute nepaprastai raiškiuose scenos personažų kostiumuose išmoningai derina tarpukario drabužių stilistiką (karališkus Liubos Šereikienės kailinius arba ekstravagantiškas medžioklines Veličkos kelnes) su mūsų dienų „aukštuomenės“ prabanga, mados „iššūkiais“, kokių prisižiūrime žurnaliuke Žmonės.

Mados siurprizų yra ir daugiau – pavyzdžiui, Lebertzonas apvilktas turistiniu Alpių kalnų kostiumėliu, o Arnas Rimvydas, per petį koketiškai persimetęs baltą šilkinį šaliką, šiek tiek primena apsukrųjį Ostapą Benderį.

Tą dvilypumą, buvusio ir esamojo laiko samplaiką, Jonas Vaitkus išryškina ir personažų charakteriuose, o jie – gyvi, sodrūs, taiklūs – yra stiprioji Vaičiūno pjesės pusė. Unikaliems „Patriotų“ tipams ir režisierius, ir aktoriai suteikė nepaprasto gyvybingumo, komizmo, ironijos, šmaikštumo ir sarkazmo.

Šiandien daugelyje teatro spektaklių matome anemišką, bejėgę, beformę aktorių vaidybą – tą darkymąsi ir maivymąsi dar labiau „sustiprina“ režisierių, „ieškančių“ to, ko nepametę, koncepciniai kliedesiai, todėl Vaitkaus meistriškas darbas su aktoriais yra tikra dovana žiūrovams. Kiekvienas „Patriotų“ personažas gerai išminkytas, „pasūdytas“, „papipirintas“ žiupsniu ironijos, satyros ar sarkazmo. Nuovokesni žiūrovai nesunkiai atpažins juose kai kuriuos vietinės reikšmės mūsų „patriotus“, nenuilstamai plušančius savo šeimos ir kitų gentainių gerovės labui.

Pagaliau išėjo į sceną pasiilgtas aktorių ansamblis, kur kiekvienas atlikėjas žėri nepakartojama spalva, todėl nėra pagrindinių ir antraeilių vaidmenų – čia visi vienodai svarbūs.

Štai Napoleonas Šereika, departamento vicedirektorius (Rolandas Kazlas), nenustygsta vietoje, bėga ristele, be paliovos bruzda, taškosi seilėmis, šnypščia, stena, dejuoja… Negaliu atsistebėti, kiek daug į savo personažą artistas „įtalpina“ tuščių pastangų ir tariamo reikšmingumo, pripumpuoja jį „šilto oro“, turinčio tik vieną išėjimą… Šis visuomenės veikėjas iš esmės – tuščias burbulas, ambicingas kvailys, bailus primityvas, žodžiu – niekas. Toks „patriotas“, jei pasistengtų, ko gero, „atgaliniu“ savo instrumentu „sugrotų“ net „Lietuva, Tėvyne mūsų…“

Karingą, bet irgi patriotiškai nusiteikusią jo žmoną Liubą Šereikienę temperamentingai vaidina Asta Baukutė. Vicedirektorienė mėgsta demonstruoti „aristokratams“ būdingas manieras, įmantriai išlenkusi apatinę kūno dalį, striksi baleto eisenėle, bet netyčia išsiduoda subaubusi taip vulgariai, kaip kokia traktoristė. Apgalvota kiekviena detalė, kiekvienas niuansas – pradedant atpažįstamu „kaimyninės šalies“ akcentu ir baigiant nuspėjama protine Liubos potencija. Sekliose televizijos šou programose Asta Baukutė yra suvaidinusi nemažai visokio plauko komiškų moterėlių, senų ir jaunų, tačiau tik teatro scenoje, kai su ja dirba talentingas režisierius, atsiskleidžia turtinga komedinė šios aktorės prigimtis.

Dar vienas nesunkiai atpažįstamas „patriotas“, giliai paniręs į valstybinius reikalus – departamento direktorius Petras Velička (Arnoldas Jalianiauskas). Stambus, nerangus, griozdiškas tarsi nedegamas seifas, „lėtų apsisukimų“, jis slegia visus savo „autoritetu“ ir net su savo meiluže Liuba Šereikiene elgiasi „pagal protokolą“. Kita vertus, mėgsta ir „pijokauti“, ir tautą „pagąsdinti“ (neatsitiktinai režisierius šį svieto perėjūną įvilko į Sibiro meškos kailį…).

Gandro žingsneliu, prispaudęs rankas prie krūtinės, vilkėdamas alpinisto kostiumą į sceną įtipena dar vienas „patriotas“ – šveicaras Lebertzonas, kuris dėsto universitete lietuvių kalbą, nors lietuviškai vos apverčia liežuvį. Aktoriui Aleksui Kazanavičiui daugelis teatro ir kino režisierių iki šiol taikė herojaus amplua. Vaitkus pasiūlė Kazanavičiui aštriai komišką personažą. Aktorius neįtikėtinai lengvai perėmė jam naują charakterį. Įtraukęs galvą į pečius, trūkčiodamas ir vibruodamas tarsi iškleręs mechanizmas, Lebertzonas pralinksmino žiūrovus (ypač originaliu būdu gerdamas šampaną) ir, žinoma, praturtino spektaklį dar viena „patriotų“ atmaina.

Režisierius su scenografu Gintaru Makarevičiumi videoekrane išdidina scenos personažų veidus taip, tarsi žvelgtume į juos pro galingą mikroskopą. Matyti kiekviena raukšlelė, odos poros, blakstienų virptelėjimas, vyzdžių susitraukimas, minkšti, suglebę žandai… Kažkas iš anatomijos srities. Tos lūpos, nosys nemaloniai trūkčioja, kruta, uodžia, kvėpuoja. Atrodo, režisierius siūlo patyrinėti, kur slepiasi tariamo „patriotizmo“ bacila.

Šauniai susidorojęs su „patriotų“ žvėrynu, Vaitkus ėmėsi kitų personažų. Ir čia jo laukė kur kas sunkesnis uždavinys. Kone visose Vaičiūno pjesėse yra ir idealus herojus – maksimalistas, taurus dorovės ir pilietinės sąžinės sergėtojas. Tokių personažų funkcija – atstovauti Gėriui, liepsningomis kalbomis priešintis Blogiui. Tai Vaičiūno idėjų „ruporai“. Knietėjo pamatyti, kaip Vaitkus pasielgs su senu mokytoju Simu Labučiu, naujuoju departamento direktoriumi Arnu Rimvydu, protingąja Šereikos dukra Liucija, tarnaite Ona…

Daugelis režisierių „klupo“ ties Vaičiūno pjesių geraisiais, doraisiais, šviesiaisiais maksimalistais, kurie yra atsvara, kaip rašė Balys Sruoga, „latrų“ ir sukčių kompanijai.

Vaitkus šią kliūtį įveikė paprastai ir, regis, nesunkiai – nuo „idealiųjų“ herojų galvos nuėmė nimbus ir aureoles, atsisakė patetiško, smerkiamojo jų kalbų tono. Štai senas mokytojas Simas Labutis (Antanas Šurna), atvykęs į Šereikos namus, nesijaučia esąs, kaip įprasta, karingas teisuolis, greičiau atvirkščiai – sutrikęs, nustebęs ir išsigandęs žvelgia į jam nesuprantamą pasaulį ir jo „galinguosius“.

Viena įdomiausių figūrų Vaitkaus spektaklyje man pasirodė naujasis departamento direktorius Arnas Rimvydas (Andrius Bialobžeskis). Išoriškai patrauklus jaunas žmogus, gal kiek dabitiškas, pasitikintis savimi, santūrus, mažakalbis, saikingai ironiškas, šiek tiek mįslingas… Tačiau jame tarsi kažkas paslėpta. Dar tas „ostapbenderiškas“ šalikas, nerūpestingai permestas per petį… Kas galėtų pasakyti, kurlink pasuks valdžios vairą naujasis departamento direktorius? Ta abejonė kirba tarsi numanoma intriga.

Labai gaila, kad tarnaitė Ona (Aušra Pukelytė) spektaklyje emociškai sukaustyta, deklaratyvi figūra. O juk Vaičiūnas šį vaidmenį rašė specialiai savo žmonai Teofilijai Vaičiūnienei, kurią labai mylėjo, ir, beje, ano meto spauda gyrė ją už Onos natūralumą, gyvas ir netikėtas reakcijas.

Šereikos dukra Liucija (Severija Janušauskaitė), įsisiautusi į modernų juodą rūbą, juodu grimu paženklintomis akimis, keistai primena ne teisuolę, o gedulo simbolį.

Prie keistų figūrų priskirčiau ir Veličkos žmoną (Kristina Andrejauskaitė), kuri tarsi vaiduoklis įslenka į Šereikų namus su puošnia žydra suknia, regis, apsvaigusi ir pametusi nuovoką. Iškart supranti, koks tragiškas šios moters likimas, kuo gali paversti žmoną įtakingas ir turtingas vyras… Spektaklyje tai tik štrichas, bet jis prasmingas ir kelia daugybę asociacijų su esamuoju laiku.

„Patriotuose“ siaučia laiko skersvėjai, zvimbia kritikos strėlės, skaudžiai kliudydamos ne tik spektaklio personažus, bet ir mus, nes tyrinėjamas sumaištingas šiandienos gyvenimas, kuriame irgi šviečia, deja, nedaug „vilties spindulių“. Kita vertus, toks blaivus režisierius kaip Jonas Vaitkus, jų ir neieško…

________________________________________
¹ Reda Pabarčienė, Petro Vaičiūno pasaulis, Vilnius, 1996, p. 21.
² Lietuvos žinios, 1927 m. balandžio 5 ir 6 d.