Kuo patręšim dauseles?

Vlada Kalpokaitė 2007-01-16

aA

Marta Šakalytė, Emilija Latėnaitė, Vainius Sodeika ir Indrė Lencevičiūtė

Koks apima palengvėjimas ir beveik dėkingumas, kai tau taip akivaizdžiai primena, kad visa tai yra kvaila, juokinga ir liūdna. Kad televizijoje simuliuojama realybė – ne realybė, kūryba – ne kūryba, ašaros – ne ašaros, meilė – ne meilė. Kad viskas – iliuzija, išskyrus grėsmingą manipuliavimą žiūrovais ir pačiais televizinių „žvaigždžių kelių“ gyventojais.

Svarbiausia, kad jokia tai nėra naujiena ir netikėtas genialus nušvitimas: viską mes ir taip žinome, jau pabodo diskutuoti apie realybes, virtualybes ir simuliakrus. Tačiau nepaisant to, kad teorijos subanalėjo, jas pagimdę reiškiniai įgauna pagreitį. Svarstymai apie tai, kas iš tiesų yra realybės šou ir jų atmaina – pseudo akademijos ir muzikinių genijų kalyklos – netampa priešnuodžiu, neatveria akių ir nieko nekeičia. Bet gali tapti visai smagaus spektaklio pagrindu. O toks spektaklis, nors ir neapsunkintas „konceptų“, ne tik juokina iki ašarų, bet ir primena pavojus užsiliūliuoti iliuzija, kad manipuliavimo mechanizmas neveikia, jei yra suprastas.

Juk iš tiesų juokinga visa tai. Ir etnokultūringosios tyriasielės raselės-augustės, kurios laužia prieš televizijų kameras gudrų nuoširdumą ir su smilkalais dantyse lėkioja po sceną, piemenukų dainas traukdamos. Ir spirgantys vaikinukai iš kaimelių ir miestelių, įsimaunantys baltas kojinaites į bočių paliktus zomšinius batus ar nutryptus kedus. Virš jų – kelnės su kantu arba trys „poloskės“. Marškinėliai su tautine juosta arba maikonas su bicepsu. Auksinė grandinė ir smailianosiai „lazeriai“ perspektyvoje. Plaukeliai su sklastymu ar skusta makaulė. Giesmės/kanklės, duetas su pitbuliu. Dar – super mergaitės – trumpisijonukaibaltoskelnaitės (citata iš nemarios dainos). ŠMC (kavinės) mūzos, kurių slapčiausia svajonė – patekti į 69 dangų. Arba penkių kirpėjų už kadro sušiauštos neva maištingos ir didį asmenybės originalumą bylojančios pseudopankų makaulės. Profesionalia stilisto-dizainerio ranka išvedžiota pseudogoto kaukė. Berniukai-kibiriukai, neapsisprendžiantys dėl sektino pavyzdžio: ar tai turėtų būti Robis, ar Madonna. Reperės iš koralų-fabų brūzgynų, kurios netolimoje ateity gali iššokti iš neaprėpiamų kelnių į miniaką.

Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis, Simas Lindeišis ir Vainius Sodeika. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Beveik garantuoju, kad „Žvaigždžių krušoje” vaidinantys Gintaro Varno studentai Muzikos ir teatro akademijoje ne vieną vakarą praleido prie ekranų, kuriuose „žvaigždės“ energingai daužo savo vargšas galvas į betonines šou verslo dausas (labai jau neblogas jų objekto išmanymas). Smagiausia yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje. Tokiu būdu pademonstravo ne tik savo tvirtėjančius aktorinius įgūdžius, muzikinius talentus ir kitokias jau matomas profesines gėrybes, bet ir elementarų atidumą supančiam pasauliui ir gebėjimą jį analizuoti. Kad ir kaip būtų baisu pergirti, vis tiek reikia pastebėti, kad režisierius Gintaras Varnas ir jauna dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė sustygavo spektaklio scenarijų, bet savo herojų dialogus parašė patys studentai. Vadinasi, sukūrė atpažįstamus tipus su jų leksika ir kitais bruožais. Tiesa, Vidas Bareikis ir Vainius Sodeika dar ir įvardyti kaip „Žvaigždžių krušos“ kompozitoriai.

Žodžiu, įsivaizduokite, kaip jie visi išsirikiuoja ir prisistato: sėkmės „tekančiame meno upelyje“ sulaukęs Denisas iš Vilniaus (Vainius Sodeika), žiauriai mėsinėjanti „rožines mergaites“ laisva menininkė iš Užupio Inga (Eglė Špokaitė), Kastytis-baltalytis (Vidas Bareikis), gotas Gabrielius – „prie giraitės kapinaitės“ (Ainis Storpirštis), Mindė iš Šiaulia (Simas Lindešis), Indrius – „Vyto žuvys“ iš Čiobiškio (Marius Repšys), Viltė – „konceptas/relaizas“ (Emilija Latėnaitė), Benas, iš rožinių kelnių įspraustas į rožinį sijoną (Dovydas Stončius), Olga iš grupės „Zeba“ (Elzė Gudavičiūtė), Augustė – „new age‘o“ lietuvaitė (Marta Šakalytė) ir barbinė karjeristė Ievutė (Indrė Lencevičiūtė).

Balsuokite už juos! Trumpųjų žinučių numerius skelbsime vėliau.

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.