Kuo patręšim dauseles?

Vlada Kalpokaitė 2007-01-16

aA

Marta Šakalytė, Emilija Latėnaitė, Vainius Sodeika ir Indrė Lencevičiūtė

Koks apima palengvėjimas ir beveik dėkingumas, kai tau taip akivaizdžiai primena, kad visa tai yra kvaila, juokinga ir liūdna. Kad televizijoje simuliuojama realybė – ne realybė, kūryba – ne kūryba, ašaros – ne ašaros, meilė – ne meilė. Kad viskas – iliuzija, išskyrus grėsmingą manipuliavimą žiūrovais ir pačiais televizinių „žvaigždžių kelių“ gyventojais.

Svarbiausia, kad jokia tai nėra naujiena ir netikėtas genialus nušvitimas: viską mes ir taip žinome, jau pabodo diskutuoti apie realybes, virtualybes ir simuliakrus. Tačiau nepaisant to, kad teorijos subanalėjo, jas pagimdę reiškiniai įgauna pagreitį. Svarstymai apie tai, kas iš tiesų yra realybės šou ir jų atmaina – pseudo akademijos ir muzikinių genijų kalyklos – netampa priešnuodžiu, neatveria akių ir nieko nekeičia. Bet gali tapti visai smagaus spektaklio pagrindu. O toks spektaklis, nors ir neapsunkintas „konceptų“, ne tik juokina iki ašarų, bet ir primena pavojus užsiliūliuoti iliuzija, kad manipuliavimo mechanizmas neveikia, jei yra suprastas.

Juk iš tiesų juokinga visa tai. Ir etnokultūringosios tyriasielės raselės-augustės, kurios laužia prieš televizijų kameras gudrų nuoširdumą ir su smilkalais dantyse lėkioja po sceną, piemenukų dainas traukdamos. Ir spirgantys vaikinukai iš kaimelių ir miestelių, įsimaunantys baltas kojinaites į bočių paliktus zomšinius batus ar nutryptus kedus. Virš jų – kelnės su kantu arba trys „poloskės“. Marškinėliai su tautine juosta arba maikonas su bicepsu. Auksinė grandinė ir smailianosiai „lazeriai“ perspektyvoje. Plaukeliai su sklastymu ar skusta makaulė. Giesmės/kanklės, duetas su pitbuliu. Dar – super mergaitės – trumpisijonukaibaltoskelnaitės (citata iš nemarios dainos). ŠMC (kavinės) mūzos, kurių slapčiausia svajonė – patekti į 69 dangų. Arba penkių kirpėjų už kadro sušiauštos neva maištingos ir didį asmenybės originalumą bylojančios pseudopankų makaulės. Profesionalia stilisto-dizainerio ranka išvedžiota pseudogoto kaukė. Berniukai-kibiriukai, neapsisprendžiantys dėl sektino pavyzdžio: ar tai turėtų būti Robis, ar Madonna. Reperės iš koralų-fabų brūzgynų, kurios netolimoje ateity gali iššokti iš neaprėpiamų kelnių į miniaką.

Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis, Simas Lindeišis ir Vainius Sodeika. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Beveik garantuoju, kad „Žvaigždžių krušoje” vaidinantys Gintaro Varno studentai Muzikos ir teatro akademijoje ne vieną vakarą praleido prie ekranų, kuriuose „žvaigždės“ energingai daužo savo vargšas galvas į betonines šou verslo dausas (labai jau neblogas jų objekto išmanymas). Smagiausia yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje. Tokiu būdu pademonstravo ne tik savo tvirtėjančius aktorinius įgūdžius, muzikinius talentus ir kitokias jau matomas profesines gėrybes, bet ir elementarų atidumą supančiam pasauliui ir gebėjimą jį analizuoti. Kad ir kaip būtų baisu pergirti, vis tiek reikia pastebėti, kad režisierius Gintaras Varnas ir jauna dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė sustygavo spektaklio scenarijų, bet savo herojų dialogus parašė patys studentai. Vadinasi, sukūrė atpažįstamus tipus su jų leksika ir kitais bruožais. Tiesa, Vidas Bareikis ir Vainius Sodeika dar ir įvardyti kaip „Žvaigždžių krušos“ kompozitoriai.

Žodžiu, įsivaizduokite, kaip jie visi išsirikiuoja ir prisistato: sėkmės „tekančiame meno upelyje“ sulaukęs Denisas iš Vilniaus (Vainius Sodeika), žiauriai mėsinėjanti „rožines mergaites“ laisva menininkė iš Užupio Inga (Eglė Špokaitė), Kastytis-baltalytis (Vidas Bareikis), gotas Gabrielius – „prie giraitės kapinaitės“ (Ainis Storpirštis), Mindė iš Šiaulia (Simas Lindešis), Indrius – „Vyto žuvys“ iš Čiobiškio (Marius Repšys), Viltė – „konceptas/relaizas“ (Emilija Latėnaitė), Benas, iš rožinių kelnių įspraustas į rožinį sijoną (Dovydas Stončius), Olga iš grupės „Zeba“ (Elzė Gudavičiūtė), Augustė – „new age‘o“ lietuvaitė (Marta Šakalytė) ir barbinė karjeristė Ievutė (Indrė Lencevičiūtė).

Balsuokite už juos! Trumpųjų žinučių numerius skelbsime vėliau.

 

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.