Kuo patręšim dauseles?

Vlada Kalpokaitė 2007-01-16

aA

Marta Šakalytė, Emilija Latėnaitė, Vainius Sodeika ir Indrė Lencevičiūtė

Koks apima palengvėjimas ir beveik dėkingumas, kai tau taip akivaizdžiai primena, kad visa tai yra kvaila, juokinga ir liūdna. Kad televizijoje simuliuojama realybė – ne realybė, kūryba – ne kūryba, ašaros – ne ašaros, meilė – ne meilė. Kad viskas – iliuzija, išskyrus grėsmingą manipuliavimą žiūrovais ir pačiais televizinių „žvaigždžių kelių“ gyventojais.

Svarbiausia, kad jokia tai nėra naujiena ir netikėtas genialus nušvitimas: viską mes ir taip žinome, jau pabodo diskutuoti apie realybes, virtualybes ir simuliakrus. Tačiau nepaisant to, kad teorijos subanalėjo, jas pagimdę reiškiniai įgauna pagreitį. Svarstymai apie tai, kas iš tiesų yra realybės šou ir jų atmaina – pseudo akademijos ir muzikinių genijų kalyklos – netampa priešnuodžiu, neatveria akių ir nieko nekeičia. Bet gali tapti visai smagaus spektaklio pagrindu. O toks spektaklis, nors ir neapsunkintas „konceptų“, ne tik juokina iki ašarų, bet ir primena pavojus užsiliūliuoti iliuzija, kad manipuliavimo mechanizmas neveikia, jei yra suprastas.

Juk iš tiesų juokinga visa tai. Ir etnokultūringosios tyriasielės raselės-augustės, kurios laužia prieš televizijų kameras gudrų nuoširdumą ir su smilkalais dantyse lėkioja po sceną, piemenukų dainas traukdamos. Ir spirgantys vaikinukai iš kaimelių ir miestelių, įsimaunantys baltas kojinaites į bočių paliktus zomšinius batus ar nutryptus kedus. Virš jų – kelnės su kantu arba trys „poloskės“. Marškinėliai su tautine juosta arba maikonas su bicepsu. Auksinė grandinė ir smailianosiai „lazeriai“ perspektyvoje. Plaukeliai su sklastymu ar skusta makaulė. Giesmės/kanklės, duetas su pitbuliu. Dar – super mergaitės – trumpisijonukaibaltoskelnaitės (citata iš nemarios dainos). ŠMC (kavinės) mūzos, kurių slapčiausia svajonė – patekti į 69 dangų. Arba penkių kirpėjų už kadro sušiauštos neva maištingos ir didį asmenybės originalumą bylojančios pseudopankų makaulės. Profesionalia stilisto-dizainerio ranka išvedžiota pseudogoto kaukė. Berniukai-kibiriukai, neapsisprendžiantys dėl sektino pavyzdžio: ar tai turėtų būti Robis, ar Madonna. Reperės iš koralų-fabų brūzgynų, kurios netolimoje ateity gali iššokti iš neaprėpiamų kelnių į miniaką.

Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis, Simas Lindeišis ir Vainius Sodeika. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Beveik garantuoju, kad „Žvaigždžių krušoje” vaidinantys Gintaro Varno studentai Muzikos ir teatro akademijoje ne vieną vakarą praleido prie ekranų, kuriuose „žvaigždės“ energingai daužo savo vargšas galvas į betonines šou verslo dausas (labai jau neblogas jų objekto išmanymas). Smagiausia yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje. Tokiu būdu pademonstravo ne tik savo tvirtėjančius aktorinius įgūdžius, muzikinius talentus ir kitokias jau matomas profesines gėrybes, bet ir elementarų atidumą supančiam pasauliui ir gebėjimą jį analizuoti. Kad ir kaip būtų baisu pergirti, vis tiek reikia pastebėti, kad režisierius Gintaras Varnas ir jauna dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė sustygavo spektaklio scenarijų, bet savo herojų dialogus parašė patys studentai. Vadinasi, sukūrė atpažįstamus tipus su jų leksika ir kitais bruožais. Tiesa, Vidas Bareikis ir Vainius Sodeika dar ir įvardyti kaip „Žvaigždžių krušos“ kompozitoriai.

Žodžiu, įsivaizduokite, kaip jie visi išsirikiuoja ir prisistato: sėkmės „tekančiame meno upelyje“ sulaukęs Denisas iš Vilniaus (Vainius Sodeika), žiauriai mėsinėjanti „rožines mergaites“ laisva menininkė iš Užupio Inga (Eglė Špokaitė), Kastytis-baltalytis (Vidas Bareikis), gotas Gabrielius – „prie giraitės kapinaitės“ (Ainis Storpirštis), Mindė iš Šiaulia (Simas Lindešis), Indrius – „Vyto žuvys“ iš Čiobiškio (Marius Repšys), Viltė – „konceptas/relaizas“ (Emilija Latėnaitė), Benas, iš rožinių kelnių įspraustas į rožinį sijoną (Dovydas Stončius), Olga iš grupės „Zeba“ (Elzė Gudavičiūtė), Augustė – „new age‘o“ lietuvaitė (Marta Šakalytė) ir barbinė karjeristė Ievutė (Indrė Lencevičiūtė).

Balsuokite už juos! Trumpųjų žinučių numerius skelbsime vėliau.

 

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.