 |
| 11 skirtingų personažų apgyvendinami televizijos kamerų stebimoje patalpoje |
„Visai kaip televizijoje!“ – buvo neįmanoma neišgirsti dviejų aikčiojančių ponių lėtai slenkančioje žiūrovų eilėje. Tokia lakoniška Kauno dramos teatro premjeros charakteristika gana taikliai apibūdina netradicinį režisieriaus Gintaro Varno ir jo antrakursių studentų darbą – spektaklį-tyrimą „Žvaigždžių kruša“.
Studentai sukūrė 11 skirtingų personažų – tariamo realybės šou „Žvaigždžių kruša“ dalyvių. Jie apgyvendinami televizijos kamerų stebimoje patalpoje (spektaklis vaidinamas Ilgojoje salėje), jų izoliuotas gyvenimas neva tiesiogiai transliuojamas į TV eterį.
„Labai faina“ Kauno panelė Ievutė (Indrė Lencevičiūtė) iš rankų nepaleidžia dildės bei išbando vis naujas veido kaukes. Reperė Olga džiūgauja, kad tokios geros „kolonkės“ ir aparatūra – galės kurti muziką „ot duši“ (išvertus iš rusų kalbos – iš širdies.). Kanklininkas Kastytis (Vidas Bareikis) nešioja prosenelių vyžas ir ant nieko nepyksta, nes „mama taip mokė“. Sostinės stileiva, „savo idėją nešanti“ Viltė (Emilija Latėnaitė) nuolat nerimauja, ką anapus sienų veikia jos draugai iš ŠMC.
Pankė Užupio menininkė (Eglė Špokaitė) laikosi atokiai ir neslepia paniekos F.Nietzche neskaičiusiems konkurentams. Nebylus gotas Gabrielius (Ainis Storpirštis) lyg tarp kitko užsimoja peiliu arba tampa košmariško sapno herojumi. Dvasinga folklorininkė Augustė (Marta Šakalytė) neranda nuošalaus kampelio, kur – kaip mokoma pigioje ezoterinio knygyno brošiūrėlėje – mėgina pasikalbėti su savo širdimi. Muzikantas Indrius iš Čiobiškio (Marius Repšys) virtuoziškai groja sintezatoriumi, savo ilgesingomis dainomis graudindamas „visą Lietuvą“.
Benas (Dovydas Stončius) mirksta vonioje ir nuolat laužo galvą, kaip į save atkreipti dėmesį. Denisas (Vainius Sodeika) linki visiems sėkmės ir vis užtraukia kokią žydišką melodiją, o šiaulietis Mindė (Simas Lindešis) „turi parako bagažą“, t.y. tiesiog stypčioja su treningais.
„Visai kaip televizijoje“ – tarp šou dalyvių mezgasi draugystės ir intrigos, kiekvienas pagal savo sugebėjimus siekia dėmesio ir aukštų reitingų.
Tačiau galimus įtarinėjimus bei išankstinius pasipiktinimus, kad „Žvaigždžių kruša“ tėra realybės šou imitacija arba parodija, nesunku nuginčyti: skirtingai nei euforinėmis vaivorykštės spalvomis švytintys ekranai, spektaklio kūrėjai atskleidžia destruktyvų realybės šou mechanizmą ir šešėlines šio žaidimo taisykles.
 |
| Žiūrovai stebi spektaklį beveik kaip „akvariumą”. Giedriaus Bunevičiaus nuotraukos |
Spektaklyje parodoma, kaip iš pradžių pasitikintys ir šlovės trokštantys šou dalyviai po truputį psichologiškai palūžta, ima mąstyti apie kitas vertybes. Arba, supratę, kad tapo televizijos įkaitais, jie nieko padaryti negali – šou turi tęstis.
Kurdami spektaklį, jo autoriai į realybės šou fenomeną nemažai gilinosi teoriškai. Pokalbių buvo kviečiami realybės šou prodiuseriai. Leonidas Donskis studentams skaitė paskaitą „Žvaigždės pagal scenarijų: manipuliavimo ribos“.
Spektaklio kūrimo metu išėjo Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“, kalbanti apie žiniasklaidos manipuliavimo priemones (jos ištraukos naudotos spektaklyje), ji irgi prisidėjo prie visaverčio tyrimo.
„Žvaigždžių krušoje“ studentų personažai gyvai dainuoja. Juk muzikiniai intarpai tikruose realybės šou yra vienas būdų pelnyti aukštus reitingus. Tuo tarpu spektaklyje muzikiniai numeriai (jų kompozitoriai yra patys aktoriai – Vainius Sodeika ir Vidas Bareikis) sudaro sąlygas visapusiškai atsiskleisti aktorių talentams.
Be to, scenoje talentingai parodijuojamas, pavyzdžiui, vestuvių muzikantas nematomoje dvikovoje nurungia pirminį parodijos objektą – kažkur Čiobiškio sodžiuje pagal sintezatoriaus melodiją dainuojantį „tikrą“ muzikantą.
Po spektaklio užkalbinta dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, kartu su režisieriumi G. Varnu kūrusi „Žvaigždžių krušos“ scenarijų, trumpai papasakojo apie spektaklio repeticijas, kurių metų užsimezgė dramaturgija: „Tiek G. Varnas, tiek aš buvome atsakingi už scenarijaus visumą ir kartu su vaidinančiais aktoriais už naratyvinį spektaklio stuburą. Žinoma, šis indėlis nevienodas – režisierius nulipdė spektaklį iš nieko, pradėdamas nuo nulio, t.y. užduodamas studentams skirtingus etiudus – taip po truputį dėliodamas vientisą mozaiką. Mano funkcija buvo veikiau pagalbinė – kartu su režisieriumi koreguoti etiudus, išmesti nereikalingus. Be to, studentai pasiteiraudavo dėl vieno ar kito personažo psichologinės linijos, charakterio ypatybių, santykių su kitais veikėjais ar personažo kalbos. Bet kiekvienas savo personažą sukūrė pats“.
G. Labanauskaitė neslėpė, kad improvizacija vyksta nuolat, net ir scenoje: „Tai ir yra žaviausia. Nors ir esu užrašiusi „Žvaigždžių krušos“ variantą, tekstas nepasiduoda popieriniams rėmams ir nuolat kinta. Beveik atmintinai mokėdama tekstą, aš išgirstu vis kokią nors naują ekspromtinę aktorių repliką. Žinoma, ji dažniausiai būna provokuojanti ir čia jau scenos partnerio reakcijos bei sąmojingumo klausimas, ar sugebės pagauti obuolį, ar jis praskries pro šalį.
Žodžiu, konservuotų agurkų likimas spektakliui tikrai negresia“.
