Jau ne pirmą sykį po režisieriaus Gintaro Varno premjeros pagalvoju, kad ji įvyko kur kas anksčiau, nei oficialiai įvyko - tada, kai Gintaras Varnas - įsivaizduoju, kaip įdomiai, kaip įkvėptai, kaip giliai! - kalbėjo apie autorių, apie jo laikmetį, apie jo pjesę, apie tos pjesės problematiką, idėjas, herojus / herojes ir pan.
Vis klausiu savęs: kodėl taip nutinka? Kodėl tas numanomas darbinio proceso įkarštis „neprasimuša“ - netampa spektaklio karščiu?
Jaunimo teatre pasirodžiusio „Juno Gabrielio Borkmano“ atveju šis klausimas tikriausiai skamba kur kas skausmingiau, nei kitais. Aišku, dėl gerokai didesnio lūkesčių lauko. Juk neįmanoma neprisiminti, kaip tąsyk, prieš dvidešimtmetį, Henrikas Ibsenas tiko Gintarui Varnui - kaip, parafrazuojant puikią Audronės Girdzijauskaitės recenziją, „karščiavo“ jo „Heda Gabler“ (1998). Juo labiau, kad „... Borkmanas“ nesislapstydamas tiesia tvirtą atminties tiltą į „Hedą...“ - visų pirma, per aktorę Jūratę Onaitytę; jos vaidinama fru Gunhilda Borkman neišvengiamai atmintyje prikelia tąkart vaidintą Hedą ir tarytum pratęsia nutrūkusią jos istoriją - vėl ir vėl versdama galvoti: ak, tai štai kokia ji būtų tapusi, jei tąsyk nebūtų pati prieš save sukilusi ir nusišovusi - pikta, pagiežinga, sužvarbusios širdies, iškankinta savo pačios nelaimingumo (šia prasme papildomų „teatro-istorinių“ reikšmių įgyja ir liguistas Gunhildos prisirišimas prie sūnaus - juk Erhartas, kurį vaidina Pijus Narijauskas, yra tiesiog stulbinančiai panašus į paskutinę Hedos viltį - Eilertą Liovborgą, kurį vaidino Dainius Svobonas).
Kita vertus, pagunda leistis šiuo atminties tiltu „... Borkmane“ kyla, matyt, dėl to, kad jame, atrodo, neveikia kitas tiltas - tarp scenos ir žiūrovų salės. Sakydama tai, turiu omenyje ne kokio nors momentinio aktualumo stoką (priešingai: manau, kad Gintaro Varno pasirinkimas „nepritempinėti“ Ibseno prie šiandienos ir susitelkti į universalią egzistencinę jo plotmę yra labai teisingas ir reikalingas). Turiu omenyje: tai, kas vyksta „... Borkmane“ - tos bergždžiai, besivaikant tuščių iliuzijų ar, cituojant vieną iš pagrindinių vizualinių spektaklio metaforų, it belaukiant savo traukinio nugyventų keturių gyvenimų dramos, kurias pasakoja ne bet kas, o tikros XX a. teatro legendos - puikieji ir pasiilgtieji aktoriai Kostas Smoriginas (Borkmanas), Jūratė Onaitytė (fru Borkman), Dalia Overaitė (freken Ela Rentheim) ir Vidas Petkevičius (Vilhelmas Fuldalas), - jos neįtraukia, nepaliečia, praeina pro šalį - kaip tie traukiniai (tiesa, šių keturių gyvenimų skaičių tikriausiai būtų galima laisvai padidinti iki penkių - nes jaunasis Erhartas Borkmanas, išsekdamas paskui koketę fru Fanę Vilton (Eglė Špokaitė), regis, ne pabėga nuo savo tėvų, o paseka jų pėdomis: išsiveja - akivaizdu - niekada neišsipildysiančią svajonę).
Man atrodo, šitaip nutinka todėl, kad Gintaras Varnas „... Borkmane“ truputį forsuoja: paskutinį Ibseno herojų susitikimą prie sužlugusių (nors vis dar atkakliai, kartais veik komiškai ginamų) savo iliuzijų griuvėsių pernelyg primygtinai stengiasi apibendrinti kaip buvimo didingoje danse macabre akivaizdoje situaciją. Matyt neatsitiktinai ją tenka nuolat priminti - vėl ir vėl leisti tą išties efektingą danse macabre užsklandą (scenografas - Gintaras Makarevičius), vėl ir vėl groti Charles'ą Camille'į Saint-Saens'ą (spektaklio kompozitorius - Antanas Kučinskas)... Nors net ir tada, kai galiausiai ši akivaizda įvyksta, viskas kur kas paprasčiau: Borkmanas, eilę metų savo vienutėje slėpęsis nuo realybės ir žaidęs savo svajonių traukinukais, vieną dieną praveria jos duris ir, darkart išgyvenęs tų svajonių grožį ir kartu jų melagingumą / apgailėtinumą, tyliai, ramiai ir amžiams prigula ant suolelio, o vis labiau serganti ir senstanti Ela (į paskutinę kelionę Borkmaną ji išlydi jau tik lazdele pasiramsčiuodama), budėdama prie jo „karsto“, pagaliau susitaiko su savo seserimi - kitu „šešėliu prie numirėlio, kurį mylėjo“.
Kita vertus, Gintaras Varnas, ko gero, teisus - šiuo danse macabre kodu skaitomam Ibsenui reikia ypatingo - iš „gyvenimo saulėlydžio“ patirties kylančio - jautrumo: ši „pjesė, matyt, bus suvokiama ir artima ne jaunuoliams“. Šia prasme „... Borkmanas“ - kaip į pastaruoju metu teatre, reikia pripažinti, nepelnytai ignoruojamą „ne jaunuolių“ auditoriją apeliuojantis spektaklis - yra labai reikalingas. Kaip sakė per spektaklio pertrauką nugirsta viena pagyvenusi dama: „Na, pagaliau - rimtas, normalus teatras“.
Nors tikriausiai dar labiau Gintaro Varno „... Borkmanas“ yra reikalingas Jaunimo teatro istorikams ir visiems tiems, kurie su nostalgija mini šlovingą šio teatro epochą. O būtent: scenoje pasirodantys trys šią epochą kūrę aktoriai Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė ir Vidas Petkevičius neišvengiamai prikelia visą pluoštą atminčių; jos apsupa Borkmano istoriją ir, persekiodamos it „įkyrios šmėklos“, pasitelkiant gražią Marvino Carlsono metaforą, sukuria įdomiausią jos žiūrėjimo sluoksnį. Štai: kaltinimų ir atsiprašinėjimų srautu pavirtusios neišsipildžiusios Borkmano ir freken Elos Rentheim meilės siužetas nejučia vis nukelia į Eimunto Nekrošiaus „Kvadrato“ (1980) Jo (Kostas Smoriginas) ir Jos (Dalia Overaitė) meilės istoriją; žavingas vienas kito vienatvę sklaidančių bičiulių Borkmano ir Vilhelmo Fuldalo duetas vėl ir vėl atmintyje atgaivina Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ (1986) Astrovo (Kostas Smoriginas) ir Voinickio (Vidas Petkevičius) „dvikovas“ (ar - peržengiant Jaunimo teatro ribas - „Makbete“ (1999) pasakotą Makbeto (Kostas Smoriginas) ir Banko (Vidas Petkevičius) draugystės ir išdavystės istoriją). Ir taip toliau, ir taip be galo - kiekvienas / kiekviena čia turi visišką laisvę pamatyti savas „šmėklas“, t.y. susikurti „Juną Gabrielį Borkmaną“ kaip savo atminties „šmėklų sonatą“.
Šia prasme „... Borkmanu“ Jaunimo teatras labai gražiai pagerbia save.
