Atrodo, kitaip nepavadinsi - tikra kalėdinė fejerija!..
Išties - net keista, kaip lengvai ir natūraliai dygus Aleksandro Vvedenskio „Eglutės pas Ivanovus" (1938) absurdas režisieriaus Jono Vaitkaus, scenografo Jono Arčikausko bei kompozitoriaus Algirdo Martinaičio rankose ištvinsta į, regis, „nekenksmingą" stebuklų šalies peizažą. Ir kaip patogiai jame įsikuria „žaislinės" iš pačių įvairiausių neverlandų susiskolintos kaukės - į viduramžiškų vienuolių gobtuvus įsisiautusių konferansjė-Apaštalų kvartetas, „geltonbarzdžiai" medkirčiai, kabaretiniai policininkai, gorilomis ar šrekais virtę sanitarai, zoologijos sodo „delegatai", o taip pat - simpsonai-Puzyriovai (Jevgenija Gladij ir Vladimir Dorondov) su savo peraugusių vaikų septynetu, kalbančiu šunimi Vera Alos Pugačiovos šukuosena (Inga Maškarina) bei kažkokios rokokinės freilinos šmėkla - Aukle (Valentinas Novopolskij) ir t.t.
Visi jie - kaip ir pridera - gerai nusiteikę. Visi ryškūs, blizgūs. Visi dainuoja. Ai, tiek to, kad kažkas kažkam kažkur nurėžė galvą... „Toks įspūdis,- nejučia pagalvoju,- kad į sceną tuoj įbėgs Filipas Kirkorovas"...
Iš tikrųjų - nepaprastai linksmas ir spalvingas miuzikholo reviu!
Ir, atrodo, kitaip nepasakysi - Vaitkus „iškenksmina", „supramogina", „suestradina" Vvedenskį. Arba - kone maksimaliai išdidina atstumą tarp literatūros ir teatro, siužeto ir jo pasakojimo būdo, istorijos ir jos interpretacijos stiliaus. Išdidina, tarytum tikindamas, kad XXI a. pradžios teatras yra praradęs grotesko ir „kalėdinio fejerverko" skirtumų pojūtį, o absurdą išplėšęs iš depresyvios, nevilties persunktos pasaulėvokos glėbio ir pavertęs pretekstu vienas už kitą smagesniems kalambūrams.
Tačiau kažkuriuo momentu net krūpteli - kažkaip ne taip žiūri. Taigi tas kalėdinis „kaukių balius" yra raiški ir taikli kažkokio visuotinio debilizmo, abejingumo, begėdystės metafora! Taigi toje kalambūrinėje „Eglutės..." linksmybėje įsikūrusios savotiškos „rezonuojančios stotelės" - netikėtai surimtėjančio choro giesmės apie išnykimą ir mirtį - „įlieja" į ją „puotos maro metu" prasmę! Ir galiausiai pro tą Vaitkaus Neverlandą prasišviečia tikras Today-land'as - ne-rūpesčio, ne-meilės ir visiško ne-ryšio pasaulis - pasaulis, kuriame, cituojant „Eglutę...", auklės kapoja vaikams galvas, prie vaikų lavonų sustoję tėvai žiovauja, po to dar truputį pasipudruoja ir nutaria geriau pasigilinti į Kamasutrą, tuos „kapotojus" teisiantys teisėjai ramiai sau varto knygutes su paveiksliukais, o aplink šiaip ne taip pagaliau nuteistus ir pakartus spiečiasi ir įvairiomis pozomis fotografuojasi laimės šypsenų nutviekstos kompanijos ir t.t.
(Baisoka, kai pagalvoji, kad kažkaip labai panašiai reaguoji, kai išgirsti, tarkim, apie Šiaulių gimnazistes, kurios į gabalus sukapojo savo draugę, ar apie giminaičius, kurie niekaip nepabaigia pliektis dėl pedofilų ne-tvirkintos mergaitės,- išgirsti, geriausiu atveju pakraipai galvą, o dažniausiai net nepakraipai ir toliau laimingai gyveni...)
Būtent taip bandyčiau formuluoti „Eglutės..." temą - žmogiškos, bent kiek jautresnės blogiui, žiaurumui ir siaubui percepcijos mirtis. Būtent taip, sakyčiau, Vaitkus šįkart konkretizuoja savąjį daugybę kartų pasirašytą pasaulio idiotizmo manifestą. Ir šįkart - regis, ne tik manifestą, bet ir savo nerimo gumulą.
Tas neapčiuopiamas, tačiau juntamas nerimas materializuojasi, visų pirma, kaip režisieriaus stropumas ir atida spektakliui - akivaizdus noras ne tik padaryti, bet ir padaryti gerai, išbaigtai, „nebraškančiai".
Ir dar - matyt, tas nerimas yra tai, dėl ko ši „Eglutė..." paradoksaliu būdu susisiekia su, atrodo, jai taip tolimais dramatizmo ar net tragizmo kontekstais. Čia, ko gero, galima kalbėti ne tik apie tiesiogines aliuzijas - apie tą ją gaubiantį Williamo Shakespeare'o „Būti ar nebūti" ir „Requiem" giesmės „rėmą". Čia, manau, galima kalbėti ir apie tai, kad „Eglutė..." yra ne tik išsprūstanti iš tragiško grotesko, tragifarso, kraupaus komizmo ir panašiomis sąvokomis įvardijamos teritorijos, bet ir drauge įsiperšanti į ją - tą pačią, į kurią kadaise buvo talpinamas visai kitoks - asketiškas, juodai-baltas, savaip rūstus Oskaro Koršunovo Vvedenskis spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai" (1994).
Aišku, Jono Vaitkaus „Eglutė..." čia atsiduria visiškai kitaip. Galbūt galima pasakyti - jos tragizmas yra veikiau tragizmo stygiaus, jo negalimybės, nei esaties kategorija. Joje tragiška tai, kad nebegali būti tragiška, o turėtų.
Regis, būtent taip leidžiasi būti perskaitoma Auklės linija - kaip savotiška tragedijos ilgesio istorija. Istorija apie komiškų kaukių siautulio lauke netikėtai suplastėjusį beprotybės, kaltės, bausmės, mirties ir panašių tragiškojo herojaus patirčių troškimą.
Vaitkus, atrodo, išpildo tik vieną jų - mirties. Išpildo dukart ir skirtingo tono balsais. Pirmą kartą - kai džiūgaujančiai Auklei užneria virvę ant kaklo, o paskui numarina, t.y. nuima „šaukštų karūnas" ir nuo kitų personažų galvų.
Antrą kartą - kai režisuoja sukrečiantį „Requiem" finalą, kuris skamba ir kaip išprotėjusio pasaulio laidotuvių varpai, ir kaip savotiškas kvietimas apsivalyti bei nuskaistėti.
Šie du kartai yra ir apie du, sakyčiau, pačius gražiausius Vaitkaus teatro polinkius - mokėjimą tyčiotis ir mokėjimą įkvėpti.
***
Jono Vaitkaus „Eglutė..." nėra aktorinis spektaklis. Jis aiškiai priklauso vaizdo ir garso efektų teatro „žanrui". Jis aiškiai prašosi būti prakalbinamas pirmiausia teatro dailės bei muzikos aspektais.
Vis tik po „Eglutės..." norisi kalbėti ir apie aktorius.
Norisi pasakyti: Rusų dramos teatro spektakliuose visada atkreipdavai dėmesį tai į vieną, tai į kitą aktorių, tačiau negalėdavai atsispirti įspūdžiui, kad jiems trūksta trupės dvasios, kolektyvo bendrumo ar kažko to, ką galima pavadinti tikruoju ansambliškumu.
„Eglutėje..." gi - ir vien jau už tai bravo Rusų dramos teatrui!- pamatai ne tik gausų, bet ir darnų, vieningą, „kolektyvišką" kolektyvą. Kolektyvą, kuriamą visų - nuo vyriausiųjų iki jauniausiųjų bei būsimųjų, kol kas Vaitkaus studentų.
Ir dar - ko gero, būtent nuo jų visų dabar priklauso, ar ši tokia netipiška Rusų dramos teatrui „Eglutė..." atlaikys išbandymą prie tipiško teatro įpratinta savo publika - ir kaip atlaikys. Iš tikrųjų Vaitkus savo trupei metė rimtą iššūkį - įtikinti žiūrovus, kad toks teatras yra teatras, o ne „бред какой-то", kaip sausio 14-ąją sakė viena ponia, po pirmojo veiksmo bėgdama namo.
