Eglučių tradicija laidojama pas Ivanovus?

Andrius Jevsejevas 2012-01-16 lrytas.lt, 2011 12 16
Auklė – Valentinas Novopolskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Rusų dramos teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus parodė špygą tiems išsipusčiusiems ponaičiams, kurie per naujametes šventes tikisi šampano.

Apie sostinėje įsikūrusio Lietuvos rusų dramos teatro naujametę eglučių tradiciją žino kone kiekvienas ištikimesnis teatrų lankytojas.

Kiti iš nuogirdų vaizduotėje susikūrė lengvai apipelijusių raudonų kilimų, žvangančių šampano taurių, stotingų kostiumuotų vyrų, damų pusmetrinėmis cheminėmis šukuosenomis ir ikicarinių laikų salonams prilygstančių aistrų komedijų karnavalo įvaizdį.

Nei gruodžio 30 d., kai pusiau slaptai publikai buvo pristatytas spektaklio „Eglutė pas Ivanovus” eskizas, nei sausio 14 d., kai rusai šventė Senuosius Naujuosius metus ir vyko šio spektaklio, sukurto pagal rusų avangardo poeto Aleksandro Vvedenskio dramą, premjera, šampano nebuvo.

Prieš teatro fasadą nutiestas raudonas kilimas vedė ne į centrinį įėjimą, o tiesiai į antrajame aukšte įsikūrusią teatro kavinę - tai yra į teatro balkoną, kuriame stūksojo ne raudonais ir salotiniais burbulais ir girliandomis išpuošta žaliaskarė eglė, o eglutės pavidalo medžio skiedrų ir malkų krūva.

Scenoje - tuštuma

Skiedrų premjerinio vaidinimo režisierius J.Vaitkus šį kartą priskaldė su kaupu. Vos pakilus uždangai žiūrovams prieš akis atsivėrė nuogut nuogutėlė rusų dramos teatro scena: kulisai, širmos, užsklandos, net galinė uždanga - viskas lyg kirviu iškapota ir suversta į tą balkone stovinčią pliauskų krūvą, simbolizuojančią Kalėdų eglę.

Scenoje - tuštuma. Tarp joje atsivėrusių teatro buitį apnuoginančių radiatorių, elektros skydinių, plikų sienų ir štangų susispietė bene visa Rusų dramos teatro aktorių trupė.

Keistas dalykas: apnuoginta scena, atsidūrusi režisieriaus J.Vaitkaus ir „Eglutės pas Ivanovus” scenografo Jono Arčikausko rankose, pasirodė puošnesnė, iškalbingesnė ir estetiškesnė nei bet kada anksčiau.

Scenos gilumą užpildę vaiskūs žydri atspalviai, aktorių kostiumuose dominuojanti oranžinė ir balta spalvos pabrėžė spektaklio karikatūriškumą ar fantasmagoriškumą. Viską kiaurai lyg peiliu skrodžiantis šaltas metalo detalių spindesys paradoksaliai atsimušė į kokį pusšimtį ant štangų kabančių pagalvių.

Rimtis mirties akivaizdoje

Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika kūrė ne tik atmosferą, bet kaip lygiavertis režisūros ir scenovaizdžio partneris formavo spektaklio dramaturgiją ir nulėmė „Eglutės pas Ivanovus”, kaip muzikinio vaidinimo ar net teatrinės oratorijos, žanrą.

Iš scenos tuoj pat padvelkė ne lengvai įgirtusiu naujamečio karnavalo sąmyšiu, o visišku susikaupimu. Rimtimi atsidūrus mirties akivaizdoje. „Visi mes mirtingi”, - grėsmingai artėdama žiūrovų salės link trimis balsais dainavo Rusų dramos teatro trupė.

Kilstelėjus uždangą į avansceną ant ratukų klūpomis įriedėję keturi apaštalai paskelbė vaidinimo pradžią.

Spektaklis apie teatrą

Rytoj bus Eglutės šventė. Prausiasi vaikai - teatro veteranai: vienerių metų berniukas Sergejus Zinovjevas, aštuonmetė mergaitė Valentina Lukjanenko, septyniasdešimt šešerių berniukas Michailas Makarovas, aštuoniasdešimt dvejų Lilija Mračko...

Režisierius J.Vaitkus sumaniai pasinaudojo A.Vvedenskio pjesės aplinkybėmis ir, regis, papasakojo ne tiek istoriją apie jaunai vulgariai merginai Soniai Ostrovai kirviu galvą nukirtusią Auklę, o pastatė spektaklį apie Rusų dramos teatrą. Ir apie tai, ko neįmanoma išvengti ne tik gyvenime, bet ir teatre. Apie mirtį, gimimą, naujos gyvybės atsiradimą. Apie trupės kartų kaitą ir naują žiūrovą.

Visos aktorių kartos scenoje dirbo tikrai neblogai. Nė nekalbant apie maloniai netikėtu atradimu tapusį trupės muzikalumą, komplimentų nusipelnė ir spektaklio režisierius.

Ilgą laiką atrodžiusi padrika, susiskaldžiusi trupė, skirtingų vaidybos mokyklų įsikibę aktoriai dėl režisieriaus valios, pastangų ir neabejotinai sunkaus darbo šįkart priminė tiksliai lyg laikrodis dirbantį kolektyvą.

Reikia laukti eglutės

Statydamas „Eglutę pas Ivanovus” J.Vaitkus elgėsi priešingai nei panašiu principu Maskvos J.Vachtangovo teatre praėjusių metų lapkritį spektaklį „Uostas” režisavęs Rimas Tuminas. Šis režisierius savo pastatymu, sudurstytu iš skirtingų klasikinių dramų scenų, atidavė pagarbą teatro praeičiai. Fausto Latėno „Miserere” jame skambėjo lyg atminimui skirta muzika.

O „Eglutės pas Ivanovus” finale skambantis Requiem tarytum skelbia naują gyvybę. Nes visų taip laukta eglutė pasirodo esanti jaunoji teatro karta: atsivėrus didžiulėms durims scenos gilumoje ir salę pasiekus žiemiškai gaivaus oro gūsiui į priekį įžengė nulinčiuota Sonia (Julija Krutko) ir pakarta Auklė (Valentinas Novopolskis).

Besišypsantys, perpus baltai ir raudonai nudažytais veidais, iš oranžinio ir žydro karnavalo aiškiai išsiskiriančiais puošniais drabužiais.

Reikia ir linksmintis, ir laukti eglutės.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.