Būna savaitgalių „kaip tyčia". Vieną iš jų, keliaujant tarp Kauno ir Vilniaus dramos teatrų, tekdavo vis pasitikrinti, kelinti dabar metai. Ar tai būtų buvęs Jono Jurašo spektaklis „Balta drobulė", ar J. P. Sartre'o tekstų impresijos pagal Igną Basijoką ar, galiausiai, Gintaro Varno premjera „Tiksinti bomba" (teatras „Utopia") Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje.
Neteko matyti šio režisieriaus darbo „Mažutis dinamitas", bet pavadinimų seka, pripažinkime, dėmesį atkreipia. Ir tai, apie ką pastaruoju metu tenka išgirsti kalbant režisierių, mąstant apie jo kūrybą... Atrodo, jog iš tiesų kažkur Varno viduje tiksi mažytė dinamito bomba, verčianti jį iš naujo peržvelgti jau numintus kelius, apmąstyti iš naujo senas idėjas ir bijoti žengti pirmyn, - o jei sprogs? Net jei kas nors sakytų, jog „Publika" bei „Teiresijo krūtys" buvo kažkas naujo, mano nuomone, pirmuoju atveju režisierius atsiskaitė pats su savo teatrine (o gal ne tik) praeitimi, o antruoju - norėdamas būti novatorišku grįžo laiko mašina pas siurrealistus ir plakatų teatrą. Na, bet tai buvo vizualu.
Šį kartą - 1993 m. Michaelo Lewiso MacLennano anuomet sensacinga, novatoriška ir itin aktuali pjesė „Beat the Sunset" (angl. „Įveikti saulėlydį"). Pasak režisieriaus, knyga su šia pjese gulėjo 15 metų, kol jis ją prisiminė ir nusprendė, jog būtina dabar ją pastatyti. Gal ir nebloga idėja būtų, jei dulkės būtų nuo jos nupūstos, o ne kruopščiai išsaugotos ir išbarstytos ant scenos.
Negali nepritarti, jog dramoje nagrinėjamos temos iš tiesų turėtų būti aktualios iki šiol, ypač pastaruoju metu Lietuvoje: gėjai, jų tarpusavio santykiai bei požiūris į juos, artimųjų reakcija ir susitaikymas, AIDS liga ir jos gydymas, gyvenimas su ja. Kita vertus nieko nebestebina ir naujo nesako pjesėje išrašyti informaciniai veikėjų monologai apie ligos statistines reikšmes ar lygiai toks pat teatriškai statistinis homoseksualas Adamas (Eimutis Kvoščiauskas). Centrinis personažas pasirodo gana schematiškas, aktoriaus reiškiamos emocijos kiek infantilios. Čia kyla klausimas, ar tikrai tokį jį norėta pavaizduoti, o jei taip - kodėl? Paradoksalu, kuomet spektaklis, besitaikantis edukuoti ir skleisti toleranciją, pirmiausia kelia klausimą, ar tikrai taip mes norime vaizduoti tuos, kuriuos giname?
Taip, kaip po nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė" pristatyto spektaklio „Raudoni batraiščiai" kilo klausimų dėl pernelyg vienplanių nacionalistų ir gėjų paveikslų, pirmuosius tapant tik tamsiomis, o antruosius - tik šviesiomis spalvomis, taip Varno spektaklyje spalvų paletė yra iš esmės neaiški. Adamas pasirodo įkyrus, bet nei geras, nei blogas, nesinori jo nei užjausti, nei nekęsti. Panašiai atsitinka ir su jo vaikystės draugu Saša (Marius Čižauskas), nors scenoje šis aktorius atrodo organiškiausiai, ypač - jei šalia jo atsiduria egzaltuotų emocijų pripildyta Dalios Overaitės mama Iris. Paklusniai režisieriaus užduotis vykdo Viktorija Kuodytė, atlikdama pjesėje Atmintimi pavadinto personažo vaidmenį, kuris Varno spektaklį grąžina į dar senesnius nei „Tolimos šalies" pastatymo laikus.
Tuomet, 2001 metais režisierius labai paprastomis priemonėmis ir surinktu puikiu aktorių ansambliu sugebėjo kalbėti, diskutuoti ir sujaudinti tomis pačiomis temomis, kaip ir šiandieninėje „Tiksinčioje bomboje", kur jos yra pateikiamos visiškai tiesmukai, o tam naudojama informacija ir įvaizdžiai - visiškai pasenę. Ir tai nereiškia, kad nebereikia statyti „paprastų", mažos apimties kamerinių spektaklių. Teatras labai skirtingas ir toks turi būti, tačiau kuo paprastesnė tampa jo vizuali forma, tuo svarbesnis darosi jos turinys. Būtent dėl to net nevalingai prisimeni ir imi lyginti šiuos du spektaklius. Stebint „Tolimą šalį", kurią teko matyti dar visai neseniai, junti, jog scenos kūrinys skaičiuoja jau ne pirmus metus, tačiau tai visiškai netrukdo jam, kiek surambėjusiam, išlikti jautriam ir prasmingam. Spektaklio struktūroje užkoduota informacija jaudino ir tada, ir dabar. O svarbiausia, jog Sauliaus Balandžio Lui, vežantis visą spektaklį, kiekvieną minutę išliko tikru žmogumi, tokiu, kuriuo norisi tikėti, nors žinai visas jo ydas, kurio nepaliksi, nors jis kažkada galėjo palikti tave, prasikaltęs ir nusipelnęs bausmės, tačiau jokiu būdu ne tuščias ar bedvasis.
Jei Lui buvo pripildytas begale emocijų, jausmų, išgyvenimų, abejonių, tai Adamo viduje iš tiesų yra tik bomba, mechanizmas - motoriukas. Ir Varno pasirinkimas spektaklį pervadinti fraze iš pjesės pasirodė keistas. Režisierius susmulkina savo pasirinkimą iki organo - tiksinčios širdies, nešiojančios mūsų užterštą kraują, nesvarbu kokia liga sirgtume. Galėtum sakyti, jog jis imasi pjaustyti žmogų, nardo po jo vidurius, bet yra tik žmogaus kūnas. Kūnas, niekaip nesusijęs su aplinka: tiek aktorių, kurie neužmezga tikro kontakto su publika, tiek ir spektaklio, nesusikalbančio su šiandienos realybe. Tuo tarpu dramaturgas, atrodytų, kaip tik suteikė erdvės: brėždamas paralelę tarp saulėlydžio, kaip gyvenimo pabaigos, ir paros meto, kuomet gimė Adamas, jis dviejų žmonių istoriją priartino prie apmąstymų apie gyvenimo ciklą, jo uždarą ratą, kuriame pradžia visuomet bus ir pabaiga. Todėl mes ir esame priversti susitaikyti su mirtimi, - ji neišvengiama. Gan taikliai užsienio spauda įvertino MacLennano dramaturgiją, sakydami, jog ji skirta fiziniam teatrui - tam, kuriam tekstas yra tik aplinkybė.
Pradėjus domėtis pjese į galvą vis lindo asociacijos su Thomaso Jahno 1997 m. filmu „Beldžiant į dangaus vartus" (Knockin' on Heaven's Door). Jame susitikę du visiškai skirtingi, paskutines savo dienas skaičiuojantys vėžiu sergantys vyrai po išgerto tekilos butelio leidžiasi į kelionę, savo (ar ne) noru įgyvendindami gyvenimo svajones. Panašiai kalbėjo ir Rodrigo Garcia šiųmetinėse „Sirenose", sakydamas, jog tik išdidieji, paklausti, ką pakeistų savo gyvenime, atsako, jog nieko, - o jis pakeistų viską vien iš smalsumo. Galima prisiminti ir Michaelio Schröderio kompaniją, privertusią susimąstyti apie tai, kaip nuobodžiai ir beprasmiškai mes leidžiame savo trumpą gyvenimą. Pavyzdžių - apstu. Mirties akivaizdoje prioritetai, švelniai tariant, keičiasi, tačiau nei susidūrimas, nei susitaikymas su būsima lemtimi nereiškia, jog reikia sustoti ir laukti savosios lemties. Apie tai kalba ir Saša, stengdamasis išvilioti Adamą iš namų.
Po spektaklio „Tiksinti bomba" beliko retoriškai savęs paklausti, kodėl toks talentingas ir išsilavinęs režisierius nėra smalsus, kam ir kodėl reikia atsigręžti ir beviltiškai įsikibti to, kas buvo, kai tai yra akivaizdžiai netekę svarbos? Nejaugi taip norisi patogiai gyventi?
