Spektaklyje „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ jokios polemikos nėra – čia tiesiog be atodairos užsipuolami Vakarai, nesistengiant nieko suprasti ar kelti klausimus.

Vis dėlto vaizdiniai elementai dažnai užgožia choreografiją ir virsta eklektišku motyvų kratiniu, neįtikinančiu savo formų būtinybe ir nesuteikiančiu spektaklio temai papildomos įtaigos.

Kuo labiau į sceną ėjo kasdienybė ir stiprėjo estetinė raiška, tuo labiau vidun smelkėsi paprastumo, bendrystės ir teatro kaip vietos visiems jausmas.

„Soliario“ koridoriuose ir užkulisiuose laukiantys savojo išėjimo atlikėjai, spektakliui ritantis ir blykčiojant į pabaigą, tarsi pailsta, sutrinka, lieka vieniši šio okeano drebučiuose.

Didžiausias spektaklio laimėjimas – atrasta absoliučiai tiksli intonacija kalbėti apie abi tragedijos dalyvių puses, nenuslystant nei į deklaratyvumą, nei į sentimentalią spekuliaciją.

Kai aktoriai flirtuoja su žiūrovais ar atsiriboja nuo savo kuriamų vaidmenų, sceninė realybė nesustoja ir nesutrinka – ir tai tik įrodo, kad čia veikia režisūros kaip atviros laboratorijos metodas.

„SoDra, Mon Amour“ – tai iš tiesų sėkminga komedija, juokinanti ne patyčiomis iš silpnesniųjų, bet apeliacija į kiekvieno žiūrovo asmeninį gyvenimo absurdo pojūtį.

Išorinis „aš“, vidinis „aš“, tikrasis „aš“, virtualus „aš“, tikras „tu“, nebe „tu“, „jis ar ne jis“ – ribas tarp šių sąvokų režisierius nemačiomis trina, kaip palengva tirpsta ir žmonių ar daiktų pavidalai Daktaro P. sąmonėje.