„2-osios laiptinės respublikos“ kūrėjai kol kas negali parodyti laisvės pavyzdžio, kuriuo sekdami žiūrovai drąsiau lįstų iš tradicinių teatro žiūrovų vaidmenų.
Svarbiausias tikslas čia – sutirštinant spalvas parodyti žmogiškumo įvairovę, sukurti fikciją, kurioje nuaidėtų istorinis žydų tautos vargas.
Lauros Kutkaitės režisuotoje „Fedros meilėje“ kuriamas tamsiai estetiškas Kane pasaulis ir pasitikima žiūrovo pasiryžimu panirti į tamsą ir narplioti užkoduotas prasmes.
Vienas, savyje, nejaukioje akistatoje su uždaru sceniniu mikropasauliu – tokį išgyvenimą galima išsinešti po spektaklio „Miegantys“.
Naujoji „Traviata“ sudomina pagarba operos tradicijai, taip pat gebėjimu sukurti sąlygišką, stilizuotą erdvę, kurioje į tą tradiciją tarsi žvelgiama iš šalies, pasitelkus XIX a. vizualinės kultūros asociacijas.
Tai, ką Vyrypajevo pjese mėgina parodyti Nino Maglakelidzė nėra vien „komiškas detektyvas“. Tai skaudus absurdas, jausmų skurdas, nesusikalbėjimas ir savęs nebepažinimas, visiškas vienatvės klyksmas.
Ši „Traviata“ – visų pirma – vyresniųjų teatralų ir operos mylėtojų šventė. Tų, kurie paveldėjo teatro dvasią, tradicijas ir meilę operai bei pernešė jaunesnei kartai.
Vilnietiškoji „Traviata“ graži pagal visus patogaus meno, miesčioniškų salonų, prašmatnaus, galbūt malonaus gyvenimo kaip siekiamybės standartus.
„SoDra, Mon Amour“ – vertingas bandymas kalbėti aktualiais klausimais. Galbūt tereikėtų šį spektaklį perkelti į kiek kitokio pobūdžio sceną?
