„Donos Kichotės“ kūrinių choreografinis braižas skirtingas, tačiau visus autorius vienija siekis laisvai, nekanoniškai traktuoti judesį, skatinant pačius šokėjus emociškai įsitraukti į kuriamą atmosferą.
Spektaklis „Edžio pabaiga“ išties gražus žiūrėti, panardinantis į save, įdomus apmąstyti ir viliojantis pažinti.
Stebėti, mąstyti ir nardyti Nauberto Jasinsko brėžiama logika gali būti įdomu ir šis eksperimentas „Salėje 99“ nebuvo visiškai „pro šalį“, bet ieškoti ir dirbti dar yra kur.
Lietuvos [i]traviatoms[/i] dar teks palaukti, kol kažkas papasakos jų istorijas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra – linksmos, liūdnos, džiugios, tragiškos, graudžios ir juokingos – visokios.
Rūke skleidęsis sumanymas tiesiog leido (į)vykti suplanuotiems ir improvizuotiems garsams, gestams, šviesos blyksniams… Efemeriškumas pavertė žiūrovą ežiuku.
Operoje stebėjome milžinišką ekraną ir jo fone veikiančius mažyčius gyvus žmones, kurių įvaizdžiai ir istorijos buvo didesni už pačias asmenybes.
Senąjį Jurašo pastatymą stebėjome lyg iš šalies, kaip sekamos pasakos ar baladės vaizdinius, o Varnas verčia mus įsitraukti į personažų psichologinį pasaulį, susidurti su savimi, savyje „tūnančiu žvėrimi“.
Laukiu ne tik įdomaus turinio, bet ir paveikių meninių sprendimų, todėl šiandien „Traviatos“ man atrodo labai vertingas socialinis veiksmas, bet kaip meno kūrinys – tikrai turi trūkumų.
Skaitydama interviu galėčiau patikėti, kad spektaklio siužeto jis nesureikšmina. Seniai pastebėta, kad jo teatras koncentruojasi į vaizdą, į malonumą akims, į galimybę sustingti grožio akimirkoje.
