Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti?
Žaidimas stereotipais virto stereotipinių sprendimų rinkiniu – privalomas režisieriaus priemonių, jau ne vieną dešimtmetį klajojančių po Europos teatrų scenas, „džentelmeno rinkinys“.
Žiūrovų galvomis perbėgęs raudonas spindulys galbūt mus nuskenavo, kad būtų iš ko ateityje gaminti hibridines būtybes – tuos pačius mus, bet jau prisitaikiusius gyventi povandeniniuose miestuose.
Įtikinti žiūrovus personažų tiesa įmanoma tik absoliučiai tikslia aktoryste. Jokių kitų atramų pjesės struktūra aktoriams neduoda. Išskyrus tai, kad jie gali remtis vienas kitu. Ir šitai jiems sekasi labai neblogai.
Roberto Wilsono Kauno „Dorianas“ – tyro kūrybos džiaugsmo, žavėjimosi neribotomis teatro galimybėmis apraiška. Teatro, gebančio kurti grožį. <…> Linkiu Lietuvos teatrui jį matyti kuo dažniau.
Karo oratorija su butaforinėmis galvomis šiandien primena tikrus įvykius. <…> Scenoje Putino ir putinizmo buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma to užrakinti ir užkišti jokiais degtukais.
Atskiros „Afotijos“ dalys buvo įspūdingos, tačiau kūrinio visuma balansavo tarp vienio, į kūrinio prasmę visiškai panardinančios visumos, ir iš jos „išmetančių“, dėmesį blaškančių dėmenų.
„Juditos triumfo“ situacija unikali tuo, kad režisieriui, ketinusiam scenoje „nukirsdinti Putiną“ iškart po Krymo aneksijos ir Rytų Ukrainos užpuolimo, sumanymą pavyko įgyvendinti tik dabar.
Spektaklis gyvybingas, estetiškas ir politiškai stipriai angažuotas. Sykiu tai originalus, neįprastas, bet labai paveikus Sausio 13-osios ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą aukų įprasminimas.
