Režisierė teigia, kad siekia parodyti, kaip valstybės politika žmogų gali paversti žudiku. Spektaklyje sunku pajusti tą politiką, nes laikas ir vieta abstraktūs, o vyro ir moters konfliktas – svarbiausias.
Baletas nekontrastuoja su gana statišku operos paveikslu, spektaklio kūnas vientisas. Režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis atrado tobulas operos ir baleto jungtis.
Žiauraus pasaulio ir jame priversto egzistuoti vaikino istorijoje N. Jasinskas nagrinėja praeities ir dabarties sąveiką, realybės virtimo trauma mechanizmus. Randa ne tik purvą, bet ir netikėto grožio.
Personažai tvarką bando sukurti iš chaoso, monologams negaili aistros, bet ilgi monologai, skambantys aukštais tonais ir nuolat pakeltu balsu gerokai glumina ir stabdo vidinį vyksmą.
Vis dėlto teatras nepakenčia kalbų. <…> Sėdėdamas Jaunimo teatre ir klausydamasis aktorių pokalbių nesupranti, kur papuolei, nes teatras šiame spektaklyje apskritai nekuriamas.
Tai turbūt didžiausia spektaklio problema: „Meilėje“ nėra atsvaros blogiui ir šlykštybei. Tai lemia ne tik nemalonų pojūtį žiūrint (neabejoju, kad ne visi jaučiasi blogai), bet ir neįdomų siužetą.
Sergejus Loznica stato apie tai, apie ką, kaip sakė, būtina kalbėti. Klausimas, įprastas teatro sferoje: kalbėti kada ir kam? Kokiai visuomenei? Ukrainiečių? O jei mūsų, tai kodėl per Ukrainą ar Rusiją?
Spektaklyje „80 pasaulių per vieną dieną“ veiksmais ir žodžiais gana aiškiai ir komiškai transliuojamas pagarbos [i]kito[/i] erdvei ir kultūrai stygius, taip skleidžiasi kritiškas požiūris į kolonizavimo veiksmus.
Tik sėdime ir juokiamės, nes skausmą dėl neteisybės gožia pasitenkinimas intelektualiomis patyčiomis ir hipnotizuojantis gebėjimas vaizduoti visuotinai pripažintą Miltinio tipažą.
