Anuomet Krymo aneksija ir po jos ėjęs Rusijos įsiveržimas į Donbasą buvo nauja patirtis, o šiandien Ukrainos vėliava, kurią karalius Pilypas II šiurkščiai išplėšia iš markizo Pozos rankų ir piktai sviedžia žemėn, atima žadą.
Jau pasigirdo priekaištų, neva „tai ne Gavelis“. <…> Kūrėjai per jį bando iš šiandienos žvelgti į tuometinį žmogų ir jo dvasinę koroziją, korupciją, kamufliažus ir kitokį [i]kurviškumą[/i].
Nuostabu, kaip keliuose visada judančiuose kvadratiniuose metruose atsiskleidžia žmogaus santykis su savimi, su kitu ir su pasaulio objektais: žmogus Yoanno Bourgeois choreografijoje nėra valdovas.
Per spektaklį nuolat sukosi mintys apie dirbtinio intelekto ir dramaturgo santykį: kuris iš jų tikrasis kūrėjas? Kuris dominuoja, o kuris tik pagalbininkas?
Kaip „Odisėjoje“ siužetą nuskandina eilės rafinuoto daktilinio hegzametro, o vesterne – nesibaigiantis dykumų, įtampos ir įtarių žvilgsnių montažas, taip ir čia daugybę spektaklio laiko užima ilgos komedijos scenos.
Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <…> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.
Kūno reikšmės tema šiuolaikiniame šokyje skamba lyg sviestuotas sviestas. <…> Tad šokio spektaklis, atsispiriantis nuo kūno vaidmens sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, galima sakyti, apskritai neturi temos.
Pirmojo spektaklio [„Graži ir ta galinga“] dainos stebino tekstų išmone, o antrojo [„Mimozos ir sirenos“], be kelių dėmesio vertų pasirodymų, susiliejo į garsinį kasdienybės vargų šokį.
Stebint Žilvino Beniušio režisuotą spektaklį „Adomas 2.0“ kyla klausimas: kodėl, kai atsisakome stereotipiško Barbės įvaizdžio, vis dar svajojame apie idealų robotą Keną?
