Galvojant apie šiųmetį jauno teatro derlių Klaipėdoje, akivaizdu, kad potencialo Lietuvos teatre yra daug. Truputis geranoriškumo, atvirumo ir teatro bendruomenės pastangų gali atnešti netikėtų rezultatų.

Pergalė jau seniai pasiekta, bet Arsobaitės Elžbieta vis nepaleidžia žarsteklio, vis mosuoja įsirėžusi, tarsi įtvirtindama į visų sąmonę, kad ji čia atėjo daryti tvarką amžiams.

Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, Birutė Mar koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis.

Artūro Areimos „(Ne)vykėlis” ir Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse” tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien „vykėlių” privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.

Knyga, vedanti dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

Grįžtu į Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“, dar kartą leidžiuosi į jų labirintą. Nacionaliniame teatre atsirado spektaklis, puikiai tinkantis jo misijai. Kas, jei ne nacionalinė scena turi pervertinti klasiką, kitaip ją nušviesti, nors ir lietuviška šviesa?

Nors Kauno senamiesčio sienas kai kur vis dar puošia užrašai „Punks not dead“, negalintis nei prisitaikyti, nei maištauti „Nevykėlio“ Nevykėlis šaukte šaukia apie pankų išnykimą.

Tamsioje Nacionalinio scenoje vienintelė anga į pasaulį primena paminklo Mickevičiui kontūrą. Esame tautinių stereotipų kalėjime, kuriame lenkai atlieka ritualus, jiems primestus poeto.