Atidus sekimas Lagarce’o kūriniu, profesionaliai suintensyvinant bei išryškinant psichologinę poetiško teksto pusę, neatskleidžia režisierės balso, jos asmeniško požiūrio.
Nors sceninis balaganas ir tokia gili autistinė būtis kelia nedarnos ir sumišimo jausmą, galiausiai atsigręžiu į režisierių: Agniui Jankevičiui būdinga sujaukti, pašiepti, išdidinti, sunepatoginti.
„Gyvenimas dar prieš akis“ – nesudėtingos formos spektaklis, turintis potencialo pritraukti visai nekuklią auditoriją, nes jame žaidžiama gebėjimu susitapatinti ir nuolat flirtuojama su publika.
Meditatyviai žaismingas, atlikimo požiūriu kontrastingas, o menine raiška – logiškai išplėtotas monospektaklis „Kraitis“ tapo šokio menininkės Giedrės Kirkilės savęs kūrimo aktu.
Išnykimą spektaklio kūrybinė komanda siūlo suprasti plačiau: jis nebūtinai masinis, nebūtinai skirtingų gyvybės formų ir rūšių – jis gali pasiglemžti bet kokį jausmą, objektą ar svarbų žmogų.
Apie klimato kaitą kalba menas, kurio prigimtis verčia švaistyti milžiniškus energijos kiekius. Apie nelygybę kalba menas, kurio kūrėjai nuolat raginami įrodyti savo unikalumą.
Spektaklyje „Kiti“ Darius Gumauskas nutiesia šiuolaikišką tiltą tarp Sartre’o pjesės ir žiūrovo vaizduotės, sukurdamas elegantišką kūrinį, ir siekia darnios skirtingų meninių elementų visumos.
Ignui Jonynui statant Zellerio „Sūnų“, didžioji Jaunimo teatro scena tapo brandaus, tačiau vaikiškai atviro kūrėjo žaidimo aikštele. <…> Stiliaus požiūriu „Sūnus“ – vientisas ir išbaigtas scenos kūrinys.
Net ir abejojant kai kuriomis šiuolaikiškumo sampratomis ir vertybinėmis nuostatomis, matyti, kad režisierius su solistais dirbo kaip su aktoriais, ir tai yra vienas didžiausių spektaklio laimėjimų.
