„Kokia moters vertė be vaidmens?“ – tai vienas paskutinių soprano Ritos Petrauskaitės užduotų klausimų monooperoje „Prima Donna“ (režisierė ir scenarijaus autorė Rūta Bunikytė). Vasario 14 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) salėje „Marios“ įvykusioje antrojoje premjeroje skambėjo ne tik muzika: atviri, abejojantys, retoriniai ir plačiąja prasme intymūs klausimai veikė dainininkės Ritos Petrauskaitės – prima donnos – tapatybę, jos žmogiškąjį vaidmenį, nusivalius daugybės atliktų operos vaidmenų „grimą“. Džudita, Kunigunda, Esmeralda, Laureta, Miuzetė, Kleopatra, Margarita, Undinė – tai skirtingai išgyventos ir įkūnytos istorijos, tačiau galiausiai kyla klausimas: o kas esu aš? Solistės atsakymą išgirdome, nors galbūt ne jis buvo šio klausimo esmė.
Šiai monooperai perprasti reikalingas muzikinės medžiagos, operos solistės veiklos išmanymas ir kartu gyvenimiška patirtis, kuri sudrebina ir verčia kvestionuoti savąjį „aš“ (ar tai būtų profesinė veikla, ar santykiai, sėkmės ir nesėkmės, ar visos kitos patirtys, priverčiančios iš esmės keistis). Nėra paprasta apibūdinti tą jausmą, kurį sukėlė Petrauskaitės, kaip operos veikėjos, pasirodymas scenoje. Galbūt tai empatija dėl pykčių, nuoskaudų, nepasitenkinimo ir savasties paieškų tarp keleto „netikrų“ vaidmenų? O gal žavėjimasis jos pačios tikrumu? „Dainuosiu, lyg niekas nevertintų“, – spektaklio pradžioje teigė Petrauskaitė ir savimi – apnuogintu kūnu, vaidyba, judesiu, balsu – per visą spektaklį transliavo šį manifestą. Čia nereikėjo ištreniruotų mimikų, judesių ar stilistinio tikslumo atliekant arijas. Reikėjo tik jos vienos išgyventų patirčių. Solistės drąsa atskleisti tuos pykčio, abejonių ir santykio su didžiaisiais vaidmenimis užkaborius yra tai, ko kiekvienas žiūrovas pasisėmė iš šio spektaklio. Manyčiau, kad svarstyti, kas šiame spektaklyje pavyko ar nepavyko, nereikalinga, svarbiau, kiek siužetas ir jo interpretacija paveikia žiūrovą – kiek jam aktualios, jį paliečiančios spektaklyje keliamos temos.
Monooperoje parinkti kūriniai iš operų ir operečių – neatsitiktiniai. Kūrybinėje Petrauskaitės biografijoje nurodoma, kad keletą jų yra parengusi KVMT, kuriame kaip solistė dirba nuo 2002-ųjų: tai Esmeralda (Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedra“, 2005), Laureta (Giacomo Puccini „Džanis Skikis“, 2011), Kunigunda (Leonardo Bernsteino „Kandidas“, 2018) ir Undinė (Antonino Dvořáko „Undinė“, 2021). Už šiuos bei kitus vaidmenis solistė įvertinta apdovanojimais – penkiomis Klaipėdos miesto „Padėkos kaukėmis“, trimis KVMT prizais „Pagauk bangą“, 2024 m. pelnė Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinį diską“. Apie kitus monooperoje skambėjusius kūrinius (Džuditos ariją iš Franzo Leháro operetės „Džudita“, Miuzetės valsą iš Puccini „Bohemos“, Kleopatros ariją iš Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“, Margaritos ariją iš Charles’io Gounod operos „Faustas“) biografijoje neužsimenama, tačiau tai yra klasikiniai vokalinio repertuaro kūriniai, tad galima daryti prielaidą, jog solistė su jais jau yra susidūrusi, o gal planuoja atlikti ateityje.
Spektaklyje arijas Petrauskaitė dainavo originalo kalba. Kiekviena jų – skirtingos moterų personažų operoje istorijos, kurias susieja solistės monologai ir dialogai su žiūrovais. Scenos erdvė – grimo kambarys su manekenais, stalu, kėde, apšvietimu ir daugybe veidrodžių. Kiekvienoje arijoje solistė pasinaudoja išskirtinėmis scenografijos detalėmis (vėduoklės, grafinas ir taurės, rožės, nuo lubų nusileidęs kostiumas ir kt.), taip pat išvystame ryškias, vaidmenis reprezentuojančias kostiumų detales, kurias Petrauskaitė lengvai keičia (scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik). Akiai patrauklius detalių ir kostiumų pokyčius, nepertraukiamai atliepiančius solistės išgyvenimų vizualumą ir dramaturginius akcentus, kūrė šviesų dailininkas Edvardas Osinskis.
Muzikinis vyksmas, grįstas Rimanto Giedraičio aranžuotėmis, buvo tik girdimas: už scenos, nematomi, solistę lydėjo Aidas Strimaitis (I smuikas), Beatričė Marcinkutė-Raulušaitienė (II smuikas), Monika Longo (altas), Ignas Bazaras (violončelė), Akvilė Petrauskaitė (kontrabosas), Loreta Piaseckienė (klavišiniai), vadovaujami dirigento Vytauto Valio. Buvo galima justi, kad režisierės Bunikytės sukurta spektaklio idėja, scenarijus ir režisūrinis sumanymas subūrė šiuos kūrybiniame procese dalyvaujančius menininkus bendram ir sėkmingam tikslui.
Literatūroje asmens tapatybė apibūdinama kaip pokyčių būsena (angl. state of flux). Su pokyčiais siejama ir lyties tapatybė, išskiriant jos performatyvumą, kaip kasdienių sąmoningų ar nesąmoningų pasirinkimų seką, lytį siejant su nuolatiniais socialiniais ir kultūriniais veiksniais. Nors ši monoopera ir jos komunikacinė informacija orientavosi į solistės išgyvenimų dramą, teksto pradžioje pacituotas klausimas priartino ir platesnį kontekstą – moters vaidmens visuomenėje, ne tik scenoje. Artimiausi „Prima Donnos“ spektakliai vyks kovo mėnesį, tad tiems, kurie lankysis, linkiu pažvelgti į šią monooperą ne kaip į pramogą ar tik estetinę patirtį, bet ir kaip į galimybę kartu su soliste kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
