Naujojo sezono atidarymui Vilniaus senajame teatre pasirinktas Iljos Moščickio spektaklis „Limbo“. Paaiškėjo, kad tai yra daugiaprasmis žodis, reiškiantis ir būseną ištikus netikėtai nelaimei, ir priešpovandeninio laivo bombų paleidimo įrenginį, ir tą linksmą šokį, kai turi pralįsti po vis žemiau nuleidžiama kartele. Iš dešimties[1] spektaklio kūrėjų pateiktų žodžio LIMBO reikšmių, sceninį veiksmą geriausiai nusako šeštoji: „To be in LIMBO. Anglų kalba – būti įstrigusiam, atsidurti nežinioje, laukti sprendimo, nesuprasti, kas bus toliau.“
Sprendimo laukti tenka dvi valandas – tiek trunka spektaklio veiksmas. Scenografija beveik visą laiką išlieka statiška – trimis eilėmis sustatytos laukiamojo kėdės primena stotį arba oro uostą, – jos tinkamos trumpam prisėsti, bet iš bėdos čia galima išsivalyti dantis, išsitiesti ir užsnūsti. Pirmąjį spektaklio pusvalandį į laukiamąjį renkasi žmonės – sėdasi jie atskirai, pagarbiai išlaikydami mažiausiai vienos kėdės atstumą nuo kitų. Labai lietuviška, pagalvoju, tačiau panaši taktika tikriausiai būdinga ir kitų valstybių gyventojams. Laukiamojo lankytojai niekuo neypatingi ir neišskirtiniai – jų asmenybes tarsi bandoma atskleisti pasitelkiant kostiumus, bet užuominos per menkos, kad iš to gimtų personažai. Tikriausiai spektaklio autorius nekėlė tikslo scenoje turėti dešimt skirtingų charakterių, ypač kai proga kalbėti tenka vos keliems.
Išsiskiria Igorio Abramovičiaus kuriamas vyras – savotiškas artėjančios grėsmės, „mirtino pavojaus“ pranašas. Jis net du kartus pakartoja monologą, kokiais įvairiais būdais žmogų gali ištikti mirtis. Abu kartus skirtingai, – jei pirmas kartas atrodytų nepakankamai efektyvus. Kitas įsimintinas laukiamojo personažas – Maksimo Tuchvatulino kuriamas keliautojas, svetimšalis, uoliai bandantis išmokti kelis šalies, kurioje atsidūrė, žodžius. Pirmą kartą, po beveik valandos, spektaklis pateikia kažką panašaus į santykį: Tuchvatulino keliautojas klausia, o Abramovičiaus vietinis atsako, kaip jo kalba pasisveikinti, atsiprašyti, papasakoti, kad mėgsti obuolius. Nustebina režisūrinis sprendimas – scenoje girdima neegzistuojanti, keistos fonetikos kalba, komiškai neatitinkanti mums įprastos lingvistinės logikos. Pasigirsta ir pirmas nedrąsus juokas – nuoširdžios keliautojo pastangos užmegzti dialogą su kitais laukiamojo svečiais atsimuša į tylos sieną. Kodėl jie tyli?, – klausia jis susikrimtęs. „Jie gėdijasi“, – atsako Abramovičiaus kuriamas vyras. Tai tiek to veiksmo.
Spektaklis „Limbo“ tarsi pateisino savo pavadinimą – jam iš tiesų pavyksta panardinti žiūrovą į neaiškią veiksmo erdvę ir nenuspėjamus sprendimus. Nenuspėjamumas teatre yra laukiamas ir reikalingas, tačiau spektaklyje „Limbo“ jis taip ir neišsipildo – nenuspėjamumas taip ir lieka nuoboduliu ir iš to kylančiu susierzinimu, kad nieko taip ir neįvyko. Pavieniai monologai, kaip tyčia primenantys, kad neišvengiamos grėsmės akivaizdoje gyvenimas yra prasmingas ir gražus, iškrinta iš bendros spektaklio logikos, kažkuo primenančios beketiškąjį teatrą, kuriame beprasmis laukimas ir nerišlūs pokalbiai tampa egzistencijos simboliu. „Limbo“ kalba iki simbolio nepakyla – joje per daug pavienių monologų, per mažai santykio, kuris žiūrovui rūpėtų. Patekę į „Limbo“ erdvę mes, vietoje žadėtų dešimties šio žodžio prasmių ir galbūt iš to kylančių dešimties skirtingų pasakojimo registrų galimybės, liekame plaukioti vis viename ar dviejuose. Ir tai prailgsta.
Jau artėjant finalui spektaklis maloniai nustebina – atsiveria ikoniškosios Vilniaus senojo teatro dekoracijų durys ir pro jas įžengusi antikinė kaukė (aktorė Viktorija Aliukonė-Mirošnikova) skaito ištrauką iš Homero „Iliados“. Sumaniai pasirinktas motyvas – Andromachės ir Hektoro atsisveikinimas prieš jam einant pasitikti neišvengiamos mirties. Nelaimės gaida persmelkia Andromachės raudą, o salėje sukuriama neišvengiamos grėsmės nuojauta. Mes, žiūrovai, pagaliau pabundame iš limbo, nes nėra abejonės – mirtis jau čia pat. Laukimo pabaiga.
Spektaklis baigiasi ir pasirodžiusi Mirtis sutinkama finaline daina: popdainininkė įsijautusi dainuoja ta pačia keistąja vietinių kalba, nekeldama abejonės, kad supranta, ką sako. Ar tą supranta ir auditorija? Spektaklis „Limbo“ nėra žiūrovinis – tai parodė dar spektaklio metu salę palikę žiūrovai. Tie, kurie pasiliko su spektakliu, turi sau atsakyti į klausimą, kokiame „Limbo“ jiems pavyko atsidurti. Nebent pasirinkimo nėra ir mes visi buvome pirmajame Dantės „Dieviškosios komedijos“ pragaro rate. Tai toks tas limbo.
[1] LIMBO – tai pirmas Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“.
LIMBO – būsena po skyrybų, po mylimo žmogaus mirties, po emigracijos, po karo, atleidus iš darbo.
LIMBO – tai vieta be kančios, bet kartu ir be vilties. Dante Alighieri pirmojoje „Dieviškosios komedijos“ dalyje ten patalpino Homerą, Horacijų, Ovidijų, Sokratą, Platoną ir Vergilijų.
LIMBO – tai iš Vest Indijos kilęs populiarus šokis, kurio metu šokėjai išsiriesdami turi pralįsti po vis nuleidžiama kartele.
LIMBO – britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys.
To be in LIMBO. Anglų kalba – būti įstrigusiam, atsidurti nežinioje, laukti sprendimo, nesuprasti, kas bus toliau.
Žodis LIMBO dažnai vartojamas tekstuose apie pabėgėlius, tranzito stovyklas, prieglobsčio laukimą, deportacijas.
LIMBO – „Inferno“ operacinės sistemos programavimo kalba, sukurta UNIX kūrėjų.
LIMBO – vaizdo žaidimas, sukurtas Danijos studijos „Playdead“.
LIMBO – Valerijaus Meladzės daina iš albumo „Sera“.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
