Išglebęs elitas

Tautvydas Poliuškevičius 2006-12-11

aA

Elito degradavimas mirties akivaizdoje: Leonas – Vytautas Rumšas (jaun.), Baronienė Kastelli-Glembaj – Rimantė Valiukaitė, miręs Ignacijus Glembajus – Vytautas Rumšas

Gruodžio 8 dieną Lietuvos Nacionalinio dramos teatro sceną išvydo kroatų rašytojo Miroslavo Krležos pjesė „Ponai Glembajai“. Kroatijoje ši pjesė užima svarbią vietą nacionalinėje šalies literatūroje.

Surengtoje prieš spektaklį spaudos konferencijoje susidarė įspūdis, kad ši premjera turėtų įnešti naują vėjo gūsį į Vilniaus teatrinį gyvenimą. Režisieriaus Ivica Buljanas kalbėjo apie temperamentingus bei gabius Lietuvos teatro aktorius, rodės, atskleis juos dar nematytais rakursais. Daug personažų gyvena Miroslavo Krležos pjesėje, o tai – galimybė įtraukti į spektaklio kūrimą ir mažiau vaidmenų gaunančius aktorius. Įdomu buvo laukti, kokius vaidmenis sukurs Nacionalinio teatro trupės aktoriai. Be to, aktoriaus tobulėjimo kelias yra vaidmenų kūrimas su įvairiais režisieriais.

Pagrindinį vaidmenį – Leoną Glembajų – sukūrė Vytautas Rumšas (jaun.). Būtent jo personažas išsiskiria iš kitų savo maištingumu, atviru charakteriu ir tik jo dėka visas spektaklis „važiuoja“. Jis yra tas, kuris maišo kortas elito ramiame, mieguistame gyvenime ir nebijo garsiai išdėstyti savo minčių. Jis vienintelis prieštarauja tam snobizmo pritvinkusiam elitui, kuris pasirodo esąs purvinesnis už bet koki žemesnį sluoksnį. Leonas jaunas, simpatiškas ir patrauklus. Nors pjesėje pabrėžiama, kad jis yra menininkas, spektaklyje jo meniškumas yra maištavimas, noras sakyti tiesą. Leonas – racionaliai mąstantis. Spektaklio eigoje išryškėja jo praeitis ir neapykantos priežastys. Bet gaila, kad visa tai supranti būtent tik iš Vytauto Rumšo jaunesniojo lūpų. Net nebandoma ieškoti teatrinės kalbos, kuri apibūdintų Leono personažą.

Ryškesnis Leono interpretavimo aspektas yra tas, kad apie jį kalbama kaip apie dailininką, bet jis spektaklyje fotografuoja. Gal būtent taip režisierius kuria aliuziją į personažą, kuris nuolatos linkęs fiksuoti tai, ką mato, – toks savotiškas paparacis. Vienintelis matantis elito gyvenimo išglebimą.

Laidotuvės kaip cirkas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Visi spektaklio personažai šaržuoti, ir vienintelis natūralus ir psichologiškai motyvuotas yra Vytauto Rumšo sukurtas Ignacijaus Glembajaus vaidmuo. Bet paradoksaliai Vytauto Rumšo personažas reikšmingesnę funkciją atlieka antrojoje spektaklio dalyje – būtent kai jis miršta. Ignacijaus Glembajaus laidotuvių iškilmėse visi personažai įgauna kitas spalvas, perdėm šaržuotas ir nenatūralias. Laidotuvių scena, primenanti cirko pasirodymą, įkūnija elito gyvenimo netikrumą, apsimetinėjimą ir apgaulę, veidmainystę. Taigi vienintelis personažas, evoliucionuojantis ir reflektuojantis save, yra Ignacijus Glembajus, kuris tik po mirties suvokia savo gyvenimo netikrumą, ir ekrane pasirodęs Vytauto Rumšo video-portretas leidžia tai atskleisti. Judančios akys leidžia pratęsti Ignacijaus Glembajaus gyvenimą kiekvienoje spektaklio scenoje.

Šis spektaklis – įvairių detalių kratinys: dainų atlikimas, žaidimas su apelsinais, persirenginėjimai. Detalės sunkiai tarpusavy sujungiamos. Mizanscenas jungia vien aktoriaus kūnas bei jo ištartas žodis, tačiau taip spektaklis paverčiamas literatūra, kurią nuobodu skaityti.

„Visi kūrėjai prisipažino, kad dirbti jiems įdomu, kadangi į Lietuvą jie atvyko turėdami tik pradines idėjas,o dirbdami su lietuviais aktoriais kasdien pamato vis naujas spektaklio vizijas. Spektaklis kuriamas čia ir dabar. Kūrėjai taip pat gyrė ir lietuvių aktorius, su kuriais, skirtingai nuo kažkada LNDT dirbusio Larry Zappios, šie užsieniečiai atrado bendrą kalbą ir visi kartu dalyvauja kūrybiniame procese“,– rašoma teatro tinklapyje. Atrodo, kad ir premjerai praėjus menininkams vis dar kyla naujų vizijų apie spektaklio kūrimą. Pati idėja kurti čia ir dabar suteikia entuziazmo pačiam kūrybos procesui. Kūrybiniame teatro gyvenime yra daugybė kelių. Jų tikslas – pasiekti žiūrovo žvilgsnį, stebintį scenoje realizuotą menininkų idėją.

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.