Režisieriui rūpi įtraukti žiūrovą į Alisos, taip pat ir į teatro pasaulį. Veidrodis čia tampa ne tik Lewiso Carrollio pasakojimo elementu, bet ir teatro formos principu – reflektuojančiu, iškraipančiu ir dauginančiu prasmes.
Pasaulio dvilypumas ir jame egzistuojantys keisti paradoksai, atrodo, yra vienas iš pagrindinių elementų, ant kurių ir pastatyta „Migla“ – ta pati istorija papasakojama du kartus, tik skirtingu žvilgsniu.
Aktorius čia yra koncerto vedėjas ir renginio moderatorius, vis pasiūlantis, kaip kiekvieną kūrinį galima būtų išnaudoti suaugusiojo ir vaiko porai įsitraukti: per judesį, garso ir ritmo patyrimą, prisiglaudimą.
Šia interpretacija režisierius Jaunius Juodelis sakė siekęs nuvainikuoti Roberto Zucco kaip romantizuoto antiherojaus idėją. <...> Zucco keliose scenose atskleidžiamas kaip manipuliuoti gebantis grobuonis.
Kokia idėja slypi už „purvo saugyklos“ estetizavimo? <...> „Kaip jūs jaučiatės dabar, kai grožio yra per daug?“, – klausia Maiklas. Šis klausimas gali būti adresuotas ir „Sugrįžimo“ žiūrovams.
Spektaklis „Milena“ savo meditatyviomis vaizdo projekcijomis ir ilgais Milenų šokiais be žodžių yra tarytum egzorcizmo seansas Kafkai, it mėnuliui temdančiam Milenos saulę.
Gregersas pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei „Matricos“ Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.
Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone. Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas.
