Užstrigusio ar atsikartojančio laiko motyvas yra gana dažnas šių laikų kine – nuo galimybės sugrįžti laiku ir kažką reikšmingai pakeisti iki vis iš naujo išgyvenamos tos pačios dienos, kaip „Švilpiko dienoje“ (rež. Haroldas Ramisas, 1993), ar kelionės tarp tikrovės ir atsiminimų / vizijų, kaip „Donyje Darko“ (rež. Richardas Kelly, 2001) ar „Memento“ (rež. Christopheris Nolanas, 2000). Žaidimą laiku ir „kaip būtų, jei žvelgtume dar kitomis akimis“ mėgo ir šių metų pradžioje Anapilin iškeliavęs kino režisierius Davidas Lynchas – Holivudo ir pasąmonės tamsybes nagrinėjančiame „Malholando kelyje“ (2001) žiūrovas susipažįsta su iš esmės dvejomis skirtingomis to paties įvykio patyrimo versijomis: viena kyla iš pasąmoninio svajonių pasaulio, kita – iš realybės. Kinas yra palanki medija tokioms kelionėms ir dėlionėms, nes montažas – visagalis ir leidžia laiką bei patį pasakojimą laužyti kone neribotai ir šitaip kurti persidengiančias realybes, kurioms tikrame pasaulyje vietos vargu ar atsirastų. Teatras daug mažiau pasiduoda tokiems „laužymams“ dėl savo gyvumo ir „čia ir dabar“ dėmens – būtino tam, kad jis įvyktų. Bet pabandyti visada įdomu.
Stebint Aleksandro Špilevojaus pagal jo paties dramaturgiją režisuotą „Miglą“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), neapleidžia įspūdis, jog šita medžiaga arba yra įkvėpta kino pasakojimo galimybių, arba lengvai galėtų transformuotis į filmą. Nuo pat spektaklio pradžios yra užduodamas klampaus ir susipynusio pasaulio tonas, – iš karto justi, kad kažkas yra ne visai taip. Nors vaizdas to iš karto ir neišduoda – žiūrovus pasitinka dvisluoksnė erdvė (scenografijos dailininkė Bartė Liagaitė), kurioje telpa du skirtingi pasauliai: gana realistiška (nors ir išpaišyta linijomis) namų erdvė, suskaidyta į kambarius, ir aukštai už jų pakelta kalva (?) su mėnuliu, atrodanti it iš kokio mokslinės fantastikos filmo. Veiksmai šiose erdvėse vyksta ir tematiškai, ir estetiškai skirtingi – namuose rutuliojasi lyg ir įprastas šeimos gyvenimas, o prie mėnulio – įvairūs intarpai, apibendrinantys ir komentuojantys tai, kas ką tik vyko. Jei namie viskas atrodo esą arčiau realybės, tai aukštai, ties mėnuliu – ir apšvietimas labiau liudija apie nakties tamsybes, ir kalbėtojų kostiumai (kostiumų dailininkė Marija Petraitytė) atrodo taip, it personažai būtų pasiruošę pateikti pasirinkimą tarp mėlynos ir raudonos piliulių filme „Matrica“, o kartais – lyg tiesiai iš režisieriaus Timo Burtono pasaulio, kur karaliauja juodai balti dryžiai ir įdomios formos. Išryškėja vizualusis žaidimas: pasaulis ir jo antitezė, tikrovė ir fikcija, tikroji būtis ir nebūtis. Nes vieno egzistavimas padeda patvirtinti kito egzistenciją.
Pasaulio dvilypumas ir jame egzistuojantys keisti paradoksai, atrodo, yra vienas iš pagrindinių elementų, ant kurių ir pastatyta „Migla“ – ta pati istorija papasakojama du kartus, tik skirtingu žvilgsniu (pirmojoje dalyje – realistiškiau ir kiek šviesiau, antrojoje – tamsiau ir su aplaužyto pasaulio prieskoniu, ir, jei vidinis laikrodis nesumeluoja, dar ir sparčiau). Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtinga. Po daugelio metų netyčia atsidūrusi prie savo vaikystės namų, mergina į juos pasibeldžia ir yra maloniai priimama čia įsikūrusios ir kurį laiką gyvenančios kitos šeimos. Mergina, paskendusi prisiminimuose ir sentimentuose, nenori iš jų išeiti, ir šeima svarsto, ką būtų galima padaryti, kad viešnią pavyktų išprašyti.
Abiejose spektaklio dalyse, pasakojant iš esmės tą pačią istoriją, išlenda vis kokie skirtumai, kurie papildomai pabrėžia, jog žvilgsnio trajektorija keičiasi. Pavyzdžiui, pirmoje dalyje mėnulis tiesiog ryškus, antrame – jau raudonas; pirmoje Majos (aktorė Nijolė Mirončikaitė) tėvai Adamas ir Katrina (aktoriai Arnoldas Jalianiauskas ir Monika Šaltytė) ilgiau pykstasi dėl netikėtai apsireiškusios ir išeiti iš savo vaikystės kambario negalinčios Emos (aktorė Aistė Šeštokaitė), o antroje susipyksta smarkiau, bet išsprendžia reikalus daug greičiau. Ir čia vėl išnyra nebūtinai teisinga paralelė su anksčiau minėtu „Malholando keliu“, kur irgi dvi to paties gyvenimo versijos (svajonių ir realybės) yra parodomos atskirai viena nuo kitos ir kuriant radikaliai skirtingą atmosferą. Kiek daug gali vien pats žvilgsnis, kuris galiausiai ir yra tas įrankis, nupiešiantis pasaulį ir formuojantis jo suvokimą. Kiek pasakotojų, tiek ir žvilgsnių, tiek ir galimybių, tiek ir pasaulių. Kokioje vis tik neobjektyvioje migloje kiekvienas gyvename.
Labiausiai „Miglos“ pasaulio keistumą ir susipynimą tarp fikcijos ir realybės išduodantis paradoksas yra... Nijolės Mirončikaitės kuriama Maja. Iš pradžių pamačius kelis dešimtmečius sceninės patirties sukaupusią aktorę, aprengtą lyg ir vaikiška suknia, dar nekyla daug įtarimų, – gal čia toks kostiumo sumanymas? Tačiau kai paaiškėja, kad jos kuriamas personažas – tikrai penkiametė mergaitė, „Migla“ jau ima pateisinti savo pavadinimą. Nes vienu metu toks sprendimas atrodo ir absurdiškas, bet kartu ir labai tinka kuriamam pasakojimo pasauliui. O Nijolė Mirončikaitė, atrodo, scenoje tikrai puikiai leidžia laiką ir nekaltą vaikiškumą sugeba ištransliuoti ne tik švelniai, bet ir labai užtikrintai.
Ir vis tik turbūt stipriausiai „Migloje“ suskamba „Radiohead“ daina „How to Disappear Completely“, užbaigianti visą klampios ir absurdiškos atmosferos pripildytą kūrinį. Gal miglos, po spektaklio užsiliekančios galvoje, ir neišsklaido, bet bent švelniai prasklaido.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
