Estetiškas, tikslus, išbaigtas. Taip galima trumpai apibūdinti naujausią urbanistinio šokio teatro „Low Air“ šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, kurį įkvėpė to paties pavadinimo Julio Cortázaro apsakymų rinkinys.
Vieno žymiausių XX amžiaus literatūros autorių, naujojo Lotynų Amerikos romano kūrėjo, magiškojo realizmo atstovo apsakymuose realybė nesunkiai pereina į fikciją, tad jas skirianti riba - itin plona. Be to, tai žaidimus, mįsles ir nutylėjimus mėgstantis rašytojas, tad jo kūryba palieka nemaža erdvės suvokėjo vaizduotės įsitraukimui ir savarankiškam apsisprendimui, kas bus (jei bus) toliau. Todėl nenuostabu, kad šio autoriaus kūryba įkvėpė ne nuoseklaus pasakojimo, o vaizdų ir garsų spektaklio kūrėjus. Būtent įkvėpė, nes, kitaip nei įprasta mūsų teatro scenoje, čia literatūra ne „statoma“, o tapo atspirties tašku naujam, iš asociacijų ir variacijų jomis sukonstruotam, sceninį pavidalą įgavusiam kūriniui. Scenoje jį įkūnija ne tik pagrindinė „Low Air“ varomoji jėga - Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus duetas - bet ir multiinstrumentalistas, pagrindinis šio spektaklio garsų šaltinis Adas Gecevičius, scenografė Lauryna Liepaitė ir šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Spektaklio kūrėjai teigia, kad tai kolektyvinis kūrinys - galbūt tai ir yra šio darbo, kuriame vaizdai, garsai ir judesiai sudaro darnią vienovę, recepto paslaptis.
Spektaklyje „Žaidimas baigtas“ gana aiškiai mėginama sujungti šokį ir vizualiuosius menus, ar tiksliau šokio ir vizualiųjų menų logiką. Tai nenuostabu, mat jos (nors apie tai neretai kažin kodėl pamirštama), artimos viena kitai. Tiesa, antrajai iš jų būdingi didesni šuoliai, tik ne fiziniai, o minties. Gal todėl pagrindinis šio spektaklio kompozicinis įrankis - montažas. Jis leidžia gana staigius ir nebūtinai itin išbaigtus, bet tuo ir žavius, minties, taigi ir vaizdų, šuolius. Taip spektaklyje „Žaidimas baigtas“ sukuriamos sąlygos skleistis asociacijų laukui, o stebinčiųjų vaizduotė viliojama įsitraukti į žaidimą.
Tam pakanka ir iš buities scenų gimstančių judesių. Pavyzdžiui, spektaklis prasideda muštynių scena. Žakevičiaus mušantysis ir Gudaitės mušamoji, lydimi Gecevičiaus įgarsinamų smūgių, iš tarpusavio / vidinės kovos sukuria dinamišką ir įdomią choreografiją, kuri kartkartėmis priverčia krūptelėti suvokus, kaip elegantiškai ir gražiai scenoje gali atrodyti prievartos judesiai, ypač kai mušamoji - ji. Tiesa, pirmojoje premjeroje ši scena vaizduota dviem solo, o antrojoje - savotišku duetu. Noras duetu pasiekti tikslumo suprantamas, tačiau taip prarandami netikėtumo ir atradimo efektai, kurie puikiai veikia, kai scena du kartus pakartojama iš skirtingų perspektyvų. Nukenčia ne tik Žakevičiaus choreografinis piešinys, vėlesnė personažų kaitos dinamika, bet ir bendras pasakojimas.
Bene lengviausiai atpažįstama Cortázaro apsakymų situacija - gana buitiškas pedantiškas persirengimas. Žakevičiaus solo (duetas?) su mėlynu megztiniu gana tiesiogiai iliustruoja apsakymą „Nėra ko kaltinti“. Tragikomiška megztinyje užstrigusio vyro situacija scenoje virsta įvairiausių formų ir pavidalų kaita, susipinančia į keisčiausias ir įdomiausias figūras, gimstančias kovojant su savimi.
Kuriamų vaizdų įtaigumu šis spektaklis primena vizijų ir sapnų įspūdžius per netikėtus įvaizdžius kūrusį ir į kažkurį pasąmonės sluoksnį besibrovusį šokio ir vizualiojo meno junginį - Castellucci trio, dar žinomo kaip trupės „Dewy Dell“ spektaklį „à elle vide“, Lietuvoje rodytą tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu 2009 m. Raudonojo gaidžio ir baltojo skorpiono solo ir duetas savo paveikumu atrodo esantys artimi „Low Air“ siekiui žaisti aiškiais, ryškiais vaizdiniais ir įvaizdžiais, per juos braunantis sapnų (ir košmarų) link.
Sapnuose veiksmas prasideda kiek anksčiau, nei į juos pasineriame, o nubundame, dažniausiai, jiems dar nepasibaigus. Panašiu principu remiamasi ir spektaklyje: epizodai neprivalo prasidėti ir pasibaigti juos stebint, jie išnyra ir nutrūksta lyg sapno elementai. Be to, sapno ar vizijos efektas kuriamas pasitelkiant šviesotamsos ir kontrasto efektus. Iš tamsos išnyra aukštakulnių garsas ir pasirodo juodąją našlę primenantis Gudaitės personažas. Šalta ir išlaikyta elegancija čia supriešinama su neįtikėtinos energijos šokiu su saikingu vulgarumo prieskoniu. Šis solo sugrąžina jau tolimus prancūzų urbanistinio šokio trupės „Compagnie Rêvolution“ spektaklio „Soli“ (choreografas Anthony Egéa), rodyto toje pačioje Menų spaustuvės scenoje „Naujajame Baltijos šokyje“ 2008 m., atsiminimus. Tiksliau, iš tolo primena antrąjį minėto spektaklio solo su aukštakulniu. Žinoma, nebūtų teisinga lyginti mąsliojo Emilie Sudre šokio su energinguoju ir itin žaviai įžūliu Gudaitės solo, o ir aukštakulniai jau kur kas agresyvesni: šokėja avi jau ne batelį su vos nuo žemės atsiplėšusia pakulne, o įspūdingais, stikliniais stiletais. Jos judesiai skubūs, lengvai agresyvūs ir tiksliai apskaičiuoti. Apskritai Gudaitės kuriami personažai spektaklyje „Žaidimas baigtas“ yra savotiški antipodai Žakevičiaus įkūnijamiems pavidalams. Kad ir žalią velniūkštį primenantis Gudaitės sutvėrimas, vienu metu keliantis asociacijas su amerikietiškų imtynių herojais ir moterimi-kate, tampa visapusiška prieštara Žakevičiaus miniatiūriniam judėjimui techno ritmu. O Žakevičiaus į / nuo savęs bėgantis džinsinis Betmenas - jau pats sau kontrastas.
Vis dėlto vienoje iš scenų šis vizijos efektas yra sugriaunamas - tai nutinka vos tik pasigirdus mikrofono sustiprintiems šokėjų balsams. Šiuolaikinių scenos menų standartus atitinkantis, tačiau šiame spektaklyje kiek netikėtas sprendimas atrodo perteklinis. Iškalbos nestokojančiais vaizdais ir garsais sėkmingai komunikuojančiame kūrinyje pasigirstantis tekstas atrodo pernelyg iliustratyvus ir tiesmukas, lyg būtų pritrūkta pasitikėjimo publika ir išsigąsta žaidimo dėlionės. Be to, tai sukelia nemalonų per ankstyvo nubudimo jausmą.
Vadovavimą žaidimui galutinai perima šviesos, kurios šiame spektaklyje atlieka ne kosmetinę ar techninę, bet kūrybinę funkciją. Jos ne tik pasitelkiamos kaip pagrindinis montažo įrankis, bet ir kuria atmosferą bei prasmes. Besibaigiant spektakliui atrodo, kad jau pačios šviesos čia žaidžia klases, ir nebeapsiribodamos vien scena, pereina į žiūrovų salę, taip jau visiškai tiesiogiai nurodydamos, kad ir publika - šio vaizduotės žaismo dalis. Vienas kitą sekančių, lyg ir nesusijusių, judančių vaizdų virtinė paskubomis baigia sapnišką „Žaidimas baigtas“ mozaiką, kurios logika nepaklūsta (o ir neprivalo) nuoseklumo principams. Tai tik žaidimas. Ir nebūtinai kviečiantis žaisti tik klases. Žaidimą gali pasirinkti pats. Tik nesu tikra, ar jis tikrai baigtas... So, keep calm and game on.
