Emocijų tomis rugsėjo dienomis, kai įvyko „Soliario 4“, premjera, buvo daugiau nei pakankamai. Ilgai laukto rekonstruojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujosios salės atidarymo džiaugsmas, gaivus netikėtai aukštų, lengvai kvėpuoti leidžiančių naujų teatro erdvių laisvės pojūtis. Seniai matyti veidai be privalomųjų medicininių kaukių ir gerokai primirštas žmonių artumas salėje, nežiojinčioje tuščių kėdžių kiaurymėmis. Spektaklį pagal legendinį Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“ (1961) režisavo vienas iš šiandienos lenkų teatro vidurinės kartos svarbiausių kūrėjų Grzegorzas Jarzyna. Vaidina mūsų aktorių žvaigždynas: Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Martynas Nedzinskas, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, jaunųjų kartos stipriausieji - Oneida Kunsunga, Kęstutis Cicėnas. Taip pat - nematomi, bet daugelio žiūrovų vaizduotėje neišvengiamai dalyvaujantys Andrejaus Tarkovskio filmo (1972) aktorių Donato Banionio, Natalijos Bondarčiuk, Jürio Järveto, Anatolijaus Solonicyno sukurti personažai. Kai kas, ypač jaunesnieji žiūrovai, tikėtina, prisiminė ir menkiau nusisekusioje Steveno Soderbergho 2002 m. ekranizacijoje sukurtus George'o Clooney ir Nataschos McElhone vaidmenis (Jarzyna, pavadindamas savąją versiją „Soliaris 4“, nurodė į abi minėtas ekranizacijas). Savaime sprogstamas realių aplinkybių ir lūkesčių mišinys.
Spektaklis ir prasidėjo nuo fokuso į emocijas - psichologo-psichoterapeuto konsultacijų (panašiai kaip Soderbergho filmas, tik ten būta grupinės terapijos - ši vėliau taps svarbiu motyvu spektaklyje). Iš nedidelio ekrano scenos dešinėje (panašaus į tuos, kokiuose buvo priverstas išsitekti mūsų visų bendravimas per atstumą daugelį karantino mėnesių) apie savo emocinę būklę terapeutei, žvelgiančiai pro dar mažesnį videolangelį kitame nuotolinio seanso ryšio gale, viena po kitos pasakojo trys pacientės. Šis teatro darbuotojų neaktorių cameo su jų rupiu neprofesionalų natūralizmu ir humoro jausmu sukėlė žiūrovų salėje linksmą pagyvėjimą - būseną, į kurią spektaklis daugiau nebeleido sugrįžti iki pat paskutinės dalies. Visos trys pacientės skundėsi kankinama priklausomybe nuo joms svarbių žmonių emocinės būklės, o jų nerimastingus skundus su neišblaškoma profesionalia ramybe sugėrė (lyg prabangus aksominis kilimas žingsnių garsą atnaujintame teatro vestibiulyje) psichologė Krista (Nelė Savičenko). Taip Jarzyna transformavo Lemo romano psichologą soliaristą Krisą Kelviną.
Jarzyna pakeičia pagrindinės „Soliario“ poros lytį - į stotį atvykusią Kristą netrukus aplanko prieš septynerius metus nusižudęs jos vyras Haris (Martynas Nedzinskas). Greitai pasirodo ir kiti stoties rezidentai bei jų paslaptingi nežemiškieji lankytojai. Tyrinėtojo Snauto (Gytis Ivanauskas) viešnia yra jo sesuo (Rasa Samuolytė), profesoriaus Sartorijaus (Dainius Gavenonis) - panašus į jį jaunas vyriškis (programėlėje įvardytas kaip Padaras F), kurio tapatybę sunkiau nusakyti: tai lyg ir pats Sartorijus jaunystėje, lyg ir jo buvęs studentas (aktorius Kęstutis Cicėnas). Psichologę Kristą į Soliarį iškvietusį buvusį kolegą Gibarianą (Arūnas Sakalauskas), kuris nenusižudė (kaip romane ir minėtose ekranizacijose), bet, atrodo, sąmoningai sukėlė sau medicininę komą, lanko ir slaugo vis realesne tampanti viešnia Venus (Oneida Kunsunga).
Pati stotis - scenos aikštelę juosianti metalo ir stiklo konstrukcija (scenografas Fabien Lédé), kurios galinę dalį sudaro du aukštai. Juose yra stoties koridoriai ir darbuotojų kambariai, sunkiai matomi iš žiūrovų salės, tačiau vaizdas iš jų transliuojamas kameromis. Antrasis aukštas dalį spektaklio ir veikia kaip ekrano plokštuma, į kurią projektuojami ir kiti videovaizdai (dažniausiai tai vandenynas, banguojančio vandens paviršius, bet taip pat žemiški saulės nutvieksti sausumos peizažai). Stotis nepalyginti nejaukesnė už abiejų ekranizacijų futuristinę prabangą. Metalinės techninės paskirties koridorių sienos, apklijuotos geltona ir juoda įspėjamąja juosta, į mažas soliariumo kapsules panašios lovos, klaustrofobiška ankštuma - visa tai byloja apie laikinumą, diskomfortą, laboratorinį būvį. Tačiau šios laboratorijos tyrimo objektas - patys soliaristai. Netrukus dar viena tiriamąja tampa ir naujai atvykusi Krista.
Kas siunčia tuos išbandymus, kas sukelia tai, ką Krista pradžioje atkakliai vadina haliucinacijomis, koks yra svečių siuntimo tikslas - spektaklis apie tai neklausia. Paslaptingasis Soliario vandenynas spektaklyje - ekrane banguojantys vandenys, kuriuos galima laikyti tiesiog žmonėms pavojinga svetima stichija, arba, jeigu norėtume matyti metaforą, - tamsia ir neperžvelgiama pasąmonės gelme, kurios paviršius banguoja visa užlieti galinčiomis emocijomis. Didžiulę romano dalį sudarantys keistojo vandenyno, kaip mąstančios būtybės, su kuria žūtbūtinai stengiamasi užmegzti ryšį, aprašymai ir tos būtybės prigimtį mėginantys suprasti klausimai spektaklyje neliečiami. (Beje, dėl menko dėmesio pačiam Soliario vandenynui romano autorius nebuvo patenkintas nė viena ekranizacija.)
Jarzynos „Soliaris 4“ visiškai susitelkęs į Kristos, Snauto ir Sartorijaus bei jų lankytojų porų santykių psichologiją, tiksliau - tų santykių patologinius, trauminius aspektus. Pirmoji spektaklio dalis pristato tris skausmingais ryšiais susietas poras, kurių problematiką nesunku įvardyti šiandienos kasdienėje apyvartoje įsitvirtinusiais terminais: Kristos kopriklausomybė nuo alkoholizmu sergančio Hario, liguistas incestinis Snauto ir jo sesers ryšys, kurio priežastis - sesers patirta tėvo seksualinė prievarta, kurią Snautas, žinoma, neigia. Aktorių Ivanausko ir Samuolytės sceninė partnerystė, be abejo, iškelia į spektaklio reikšmių lauką brolio ir sesers incestinį ryšį Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veide“, režisuotame Oskaro Koršunovo (2000). Šios pjesės paralelė dar labiau išryškina Tomaszo Śpiewako scenarijaus susitelkimą į kebliai ir skausmingai sunarpliotų personažų santykių psichologiškumą. Tuos santykius įmanoma įvardinti ir tokiu būdu praktiškai visiškai paaiškinti, išnarplioti, išsakyti, „išsemti“ kaip tam tikrus psichologinius (ar net klinikinius) atvejus (tai, ką anglų kalba vadiname cases).
Bet ši Śpiewako scenarijaus siužetinė linija stokoja to matmens, kuris Mayenburgo „Ugnies veidą“ (taip pat ir Koršunovo spektaklį) paverčia didesne, universalesne, mūsų laikų paslaptį interpretuojančia tragedija. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų „Soliario 4“ scenarijaus (ir spektaklio) porų atvejus. (Panaši siužetinė paralelė vedama ir su Savičenko bei Nedzinsko vaidmenimis OKT spektaklyje pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“, kur jie yra motina ir sūnus (Sartorijus, kuriam Krista pristato Harį, taip ir klausia: „Sūnus?“). Pati paralelė, interpretuojanti moters ir vyro poros santykį kaip motinos ir sūnaus, įdomi ir produktyvi, bet vėlgi, spektaklyje ji išsibaigia tuo, ką galima įvardinti psichologiniais terminais, už kurių graibšto nelabai kas ir lieka.) Pasakyti, kad „Ugnies veidas“ yra apie paauglį piromaną, kurį sieja incestinis ryšys su seserimi, reikštų apie šią istoriją nepasakyti beveik nieko. O Snauto ir sesers ryšiui apibūdinti užtenka jau minėtų sąvokų - jokios kitos minties plėtotės žiūrovo sąmonėje tas ryšys neatveria. Taip pat ir įvardijus, kad psichologę Kristą ir jos vyrą, į agresiją linkusį alkoholiką Harį, siejo kopriklausomybės ryšys, kurį Krista vienašališkai ir todėl neteisingai aprašė savo knygoje (nes rašė ją viena, nedalyvaudama pokalbyje), - turbūt būtų ir viskas. Jokios kitos erdvės už šių žodžių (perfrazuojant Ramunės Marcinkevičiūtės knygos apie Eimuntą Nekrošių pavadinimą) ir nėra. Įdomiausias spektaklyje, ko gero, Sartorijaus ir Padaro F santykis, pažadinantis universalesnei interpretacijai: kiek mūsų patirtas skriaudas pratęsia mūsų aukos? Ar kaltė neišvengiama? Kas gali išgydyti kaltę?
Gibariano ir Venus poros siužetui labiausiai nepasisekė - jis buvo sugrūstas į dar ankštesnį psichologinės schemos narvelį. Krista paaiškina sutrikusiai Venus, esą Gibarianas per ketverius metus nė karto jos neužkalbino dėl to, kad pajutęs ją esant stipria asmenybe jautėsi nesaugiai. Laimei, netrukus po šio paaiškinimo įvyksta struktūrinis spektaklio lūžis - fikcinė „Soliario“ stotis prigęsta ir atidengia tikrovės terpę, kurioje buvo sukurta, - patį pandemijos laikotarpiu rekonstruojamą teatrą. Sakalauskas, pakilęs iš Gibariano komos (kurią naujai atvertame kontekste galima interpretuoti ir kaip aktorių būklę karantino metu), tampa panašus į rekonstrukcijos darbų vykdytoją ar bent jau gidą, vedžiojantį po teatro statybų erdves. Po mažne pusantros valandos trukusios „Soliario“ scenovaizdžio ir emocinės įtampos ankštumos žiūrovams leidžiama iškvėpti: aktorius juokauja, atsiveria įspūdingi rekonstruojamo teatro vaizdai, sakantys, kad patį teatrą ir jame dirbusią trupę galima laikyti savotiška tyrimų stotimi, iš kurios, laikui atėjus, galima išeiti į laisvę, į gatvę, įsimaišyti tarp žmonių. Tą padaro Kunsungos Venus, iš Gibariano sąmonės avataro tapusi realiu žmogumi.
Spektaklis tikriausiai būtų laimėjęs, jeigu būtų leidęs šiems antrosios, „teatrinės“ spektaklio dalies vaizdams patiems kalbėti savo asociatyvia kalba. Tačiau režisieriaus sumanytas keliasluoksnis grupinės psichoterapijos seansas (skirtas „Soliario“ stoties komandai ir jos aktoriams, taip pat žiūrovams arba ir dar plačiau - sergančiai, vieniems nuo kitų izoliuotai šiandienos visuomenei, patekusiai į savo psichikos fantomų nelaisvę), turintis išvaduoti visus per pokalbį, kalbėjimąsi, nuskambėjo pernelyg deklaratyviai, neįtikinamai ir vėl uždarė visą spektaklio reikšmių horizontą į ankštoką schemą. Aktorių emocinė energija, būsenų ir santykių linijų filigraniškas tikslumas (tokią aukščiausios prabos psichologinę vaidybą grynuoju pavidalu, per visą spektaklio laiką nepereinant į žaidybinį santykį su vaidmeniu, šiandienos teatre retai tepamatysi) nekelia abejonių. Taip pat ir spektaklio teatrinės kalbos audinio kokybė, tikslingas ir prasmingas medijų naudojimas, videomenininkų Mareko Kozakiewicziaus ir Oliwios Szanajca-Kossakowskos, kompozitoriaus Piotro Kureko, kostiumų dailininkės Annos Axer-Fijałkowskos, šviesų dailininko Aleksandro Prowalińskio darbas. Tačiau ši aukšto lygio sceninė kultūra neišgelbsti spektaklio nuo ankštokos pasaulėvokos schemos pojūčio ir palieka žiūrovą emocijų prisodrintoje kapsulėje, kurioje ima stigti deguonies.
