„Bydermanas ir padegėjai“ sutelkia dėmesį į absurdišką žmonių aklumą kito problemoms, baimę pripažinti okupantų egzistenciją, poreikį jiems lankstytis ir gaminti antį vakarienei.
Spektaklyje „Kaligula“ režisierius Jokūbas Brazys priminė, kad jis ne tik puikiai jaučia teatro elementų dermės principus, bet ir sugeba juos tiksliai panaudoti įscenindamas savo turtingą vaizduotę.
Pažįstantiems Skuratovos kūrybą, „Liūto ir paukščio“ scenografijos objektų tikrumas, atida detalėms, audinių atspalviams ir faktūroms, subtilus lėlių paprastumas bus atpažįstamas ir įdomus tyrinėti.
Režisierius Jokūbas Brazys turi amatą, puikiai moka teatro matematiką ir pildo ją visų taip vertinamu, o šiandien ir pasiilgtu simbolizmo ir metaforų prisodrintu mūsų teatro paveldu.
Atidus sekimas Lagarce’o kūriniu, profesionaliai suintensyvinant bei išryškinant psichologinę poetiško teksto pusę, neatskleidžia režisierės balso, jos asmeniško požiūrio.
Nors sceninis balaganas ir tokia gili autistinė būtis kelia nedarnos ir sumišimo jausmą, galiausiai atsigręžiu į režisierių: Agniui Jankevičiui būdinga sujaukti, pašiepti, išdidinti, sunepatoginti.
„Gyvenimas dar prieš akis“ – nesudėtingos formos spektaklis, turintis potencialo pritraukti visai nekuklią auditoriją, nes jame žaidžiama gebėjimu susitapatinti ir nuolat flirtuojama su publika.
Meditatyviai žaismingas, atlikimo požiūriu kontrastingas, o menine raiška – logiškai išplėtotas monospektaklis „Kraitis“ tapo šokio menininkės Giedrės Kirkilės savęs kūrimo aktu.
Išnykimą spektaklio kūrybinė komanda siūlo suprasti plačiau: jis nebūtinai masinis, nebūtinai skirtingų gyvybės formų ir rūšių – jis gali pasiglemžti bet kokį jausmą, objektą ar svarbų žmogų.
