Savarankiškas Giedrės Kirkilės kūrybinis projektas, šokio menininkės režisūrinis debiutas - judesio monospektaklis „Kraitis“ - vasario 15 dieną „Menų spaustuvėje“ buvo sumegztas iš rišlios idėjos realizacijos, subtilaus humoro ir lengvos ironijos. Meditatyviai žaismingas, atlikimo požiūriu kontrastingas, o menine raiška - logiškai išplėtotas pasirodymas tapo savęs kūrimo aktu. Kišeninėje salėje įvyko jaukus ir atviras dialogas su žiūrovu apie kismą bendrąja šio žodžio prasme.
55 minučių trukmės spektaklyje atlikėjos figūra priminė archetipą, pirmapradį ieškančio ir save perkuriančio žmogaus vaizdinį. Save, kaip citatų rinkinį, kitų norų ir poreikių visumą, bendruomenių „štampų“ ir įsitikinimų kolekciją sudarantį vienį, kvestionuojanti Giedrė Kirkilė pasitelkia siūlų ir mezgimo motyvą. Šis aktas, simboliškai vaizduojamas folklore, pasakose, atitinka gyvenimo kūrimo leitmotyvą, o monospektaklyje - ir asmenybės transformavimą. Atlikėjos rankoje laikomas ir jos kostiume įnertas virbas yra pirmoji aliuzija į svarbiausią savos tapatybės mezgimo aspektą - permezgimą.
Apsivilkusi ryškų kostiumą, skirtingų žalių atspalvių megztinį, kurio viena rankovė per ilga, o apykaklė okupavusi akių erdvę, Giedrė Kirkilė apgraibomis bando susigaudyti scenoje. Sklindant virbų kuriamai muzikai, atlikėja atsargiai susipažįsta su aplinka, čiuopia aplink esančias scenografijos detales - mikrofoną, kėdę. Tai itin tiksli spektaklio kuriamos problematikos užuomazga: kol pasaulis formuoja asmenybę ir jos matomą lauką, bandoma įvertinti esamą situaciją ir suvokti, ar ši kuriama projekcija atitinka savitą vidinio „aš“ viziją? Jeigu atsakymas „ne“, ir su(si)kurta tapatybė neleidžia matyti, antras žingsnis, kurį siūlo menininkė - išardyti visą mezginį ir palikti tik nusidriekusių siūlų kelią. Tai lėta, bet tuo pačiu intensyvi scena; miesto ir žingsnių garsų fone Giedrė Kirkilė trauko mezginį dalimis, kiekvieną lopinėlį ji ardo vis skirtinga poza, kitu ritmu. Taip kiekviena megztinio dalis tampa aliuzija į kitų indėlį, suformavusį „aš“ pasaulį. Atlikėjos figūros ir ardymo intensyvumas nurodo kiekvieną lopą esant emociškai įkrautą, kiekvienas jų gali sietis su skirtingų patirčių paliktomis žymėmis, kurių teigiamumas ar neigiamumas nedaro įtakos poreikiui keistis. Pirminio suvokimo ir veiksmų atlikties rezultatas - beformių siūlų krūva, primenanti be galo sudėtingą savęs kūrimo ir perkūrimo procesą, kurio pirminėje formoje - mezginio lopuose - įsirašęs kitų indėlis vis dar gyvas, tačiau jau reflektuotas.
Apdorotų ir išardytų patirčių gyvumas, kuriantis pagrindą asmenybės kaitai, realizuojamas ir kituose spektaklio veiksmuose, kai skirtingomis judesio kompozicijomis yra suponuojamas kūno ir minčių laisvumas. Aplink spalvotų siūlų gniužulus šokama, jie tampa stebimi, vėliau liečiami, įtraukiami į judesio figūras. Šis koncentruotas, subtilus ir vientisas veiksmas yra pertraukiamas pasitelkus mikrofoną. Atlikėja judesio žodį verčia verbaliniu. Lakoniškais ir tiesmukais sakiniais Giedrė Kirkilė ironiškai aptaria būtį ir buitį, save, kaip moterį ir kūrėją. Jos žodžiuose besipinantys kontrastai ir neatitikimai intriguoja bei sukuria sąlygas tolimesniems, žaviai absurdiškiems spektaklio veiksmams.
Žiūrovams pareiškusi, kad daugiau nebekalbės, Giedrė Kirkilė į sceną atsineša stačiakampio formos plastikinį kibirą su vandeniu, į jį įpila skalbinių ploviklio, lyg kokio stebuklinio skysčio, galinčio nuplauti ne tik įsisenėjusias dėmes, bet ir nemėgstamas asmenybės dalis. Įlipusi į šią nedidelę vonelę ji primena žmogų, grįžusį namo po ilgos dienos. Stebint šį, vandenyje išsidrėbusios moters vaizdinį, išsyk kyla jausmas, kad jos mintys atvirkščios sustingusiai kūno pozai. Tokia garsi tyla. Atrodo, kad lyg supratusi, ką iš tikrųjų reikia panardinti į vandenį su plovikliu, čia pat įsitraukia siūlus. Šiuos, jau permirkusius, atlikėja išdžiausto ant skalbinių kabyklos. Viskas, kas liko iš megztinio, tai varvantys siūlai. Jų sunkis tampa nuoroda į fiziškai išgyvenamus vidinius pokyčius.
Skirtingos teminės prieigos prie plėtojamos idėjos sukuria įsimintiną pasirodymą; balansas tarp susitelkimo ir atsipalaidavimo, rimtumo ir ironiško žvilgsnio į sceninį veiksmą pasiūlo žaidybišką nuotaiką. Būtent ją palaiko ir atlikėjos judesio stilistika: užtikrinti judesiai derinami su sutrikusio asmens smulkiąja motorika. Scenoje analizuojant sudėtingą požiūrio į savęs kūrimo temą, šie kontrastai leidžia pažvelgti į tai kaip į nuoseklų, bet tuo pačiu netikėtumų valdomą veiksmą kasdienybėje.
Spektaklis suponuoja itin taiklų požiūrį į asmens kaitą, kuri vyksta nuolatos, - taigi ir monospektaklio pavadinimas „Kraitis“ tapo išankstine ir pagrįsta pastaba į kiekvieno patirčių skrynią, kuri yra peržiūrima kasdien. Itin naivu mąstyti, kad asmens tikslas yra realizuoti save tokį, kokiu esama iš „prigimties“. Judesio monospektaklis šią mintį paneigia ir siūlo į save pažvelgti kaip į nuolatinę kūrybą, kaip į medžiagą, palankią pokyčiams ir refleksijoms. Besiraizgantys siūlai nepaneigiamai yra aplinkos indėlis, tačiau jų kompozicijos - tai mūsų žaidimai su sava struktūra ir laisvės galimybe.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
