Stebėdama jaunų režisierių premjeras, imu jausti daugelį darbų vienijantį atsiskyrimą nuo teatro kaip vaizdų generavimo mašinos ir artėjimą prie teatro kaip minties, kartais - kaip vietos išsakyti poziciją. Šiandienos jaunoje scenoje labai trūksta vizionierių, drąsiai kuriančių savą kalbą ir pasitikinčių vizualumo, atmosferos, formos galia. Kitaip tariant, trūksta kūrėjų su fantazija*. Tačiau matome labai daug scenos kaip nuomonės, kaip kalbėjimo ir išsikalbėjimo. Kartais atrodo, kad į sceną pamažu kraustosi „Facebook“ siena, kurioje kūrėjai reiškia savo „dvasines naujienas“. Natūraliai norma tampa neigti technines scenos galimybes (tam įtakos, žinoma, turi ir jauniesiems šykščiau dalijamos lėšos) ir į tuščią erdvę atsinešti kažką iš kiču tampančios mūsų kasdienybės estetikos: bent jau dirbtinį augalą, ikėjinį šezlongą, toršerą. Scenos daiktai čia dažniau tarnauja kaip emodžiai - jie nekuria prasmių, tik būna šalia žodžių, kad žodžiai neatrodytų nuobodžiai.
Nesakau, kad tai blogai. Įdomu stebėti šią savotiškai nykią, bet laikmetį savaip nusakančią tendenciją. Jaunas teatras išgyvena absoliutų vizualumo badą, bet yra paprastas ir artimas žiūrovui: jis ateina ir tiesiog reiškia kokią nors mintį, dažniau veikia psichologiškai, vaizduotę palikdamas snausti. Po naujausių - Artiomo Rybakovo „Vapsvų“ (OKT), Eglės Kižaitės „Pirk dramblį“ (OKT), Antano Obcarsko „Bokso“ (LNDT) - atėjusi į Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“, jau žinojau, kaip operuoti: iškart atsisakiau lūkesčio kažką patirti, likau prie noro kažką suprasti. Tačiau galiausiai išgyvenau seną gerą ir paprastą vaidybos stebėjimo malonumą.
Spektaklyje „Kaip jums patinka“ įdomu stebėti visus. Mažojo teatro aktoriai - Indrė Patkauskaitė (Selija), Agnė Šataitė (Juokdarys), Edmundas Mikulskis ir Arvydas Dapšys - turi ypatingą žymę: jų kalbėjimas veikia kaip muzika, jis akustiškai turtingas ir vien savo forma kuria įtraukiančią terpę. Rodos, net nesvarbu, ką jie kalba, - svarbu, kad kalba, ir jau užsupa. Kiek arčiau realybės esantys Mildos Noreikaitės Rozalinda / Ganimedas ir Karolio Kasperavičiaus Orlandas savo vaidybos maniera kontrastuoja, bet drauge su visais kuria įtikinamą, pagal tik sau suprantamus dėsnius veikiančio pasaulio iliuziją. Kiekvieną kartą, kai spektaklyje seki logiškai nepaaiškinamus veiksmus, tačiau tiki, kad jų čia reikia, apima pasitikėjimo režisieriumi jausmas: vadinasi, jam pavyko sukurti teatro pasaką, kurios melu tiki nekvestionuodamas. Čia tiki, kad Ganimedui reikia dukart pirštais perbraukti per nuogą Orlando užpakalį. Tiki, kai Juokdarys „daro mišką“ Selijai ir Rozalindai, kišdamas joms į veidus smilgas, mesdamas žoles ir purkšdamas vandeniu (ne mišku tiki; tiki, kad tik tokiu būdu šioje tikrovėje įmanoma patirti mišką). Tiki, kad dvikova šiame pasaulyje legali ir tokia - užkliuvau, parkritau, pralaimėjau. Kitaip tariant, tiki Uršule Bartoševičiūte ir jos teatro nurenginėjimo procesu. Kodėl nurenginėjimo? Todėl, kad ji nebijo ribinių būsenų - renesansinio rūmų garderobo ir šalia - daugybinių santuokų „visi su visais“; giliai teatrališko Juokdario ir šalia - instagramiško Ganimedo žargono; tikro miško vaizdų ekrane ir šalia - dirbtiniais augalais grūste užgrūstų sintetinių džiunglių (kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, scenografė - Ieva Rojūtė). Šios režisierės raiškos amplitudė - nuo teatrališkumo boldu iki plokščių iškarpų iš socialinių tinklų, kurios kartais priartėja prie pojūčio, kad čia pataikaujama publikai. Prie jausmo mes čia būname, kaip jums patinka, nes mes statome „Kaip jums patinka“. Ir tai šiam spektakliui tinka.
Gaila, tačiau programėlėje minimo kūrinio radikalumo, intensyvaus megapolio ritmo, drąsaus požiūrio į meilę ir jos formas spektaklyje nepamačiau. Net ir režisierės akcentuojamas fragmentiškumas - labai logiškas ir švarus, neišskaidantis dėmesio, patogus žiūrovui. Sunku aiškiai atsakyti, apie ką kalba spektaklis, veikiausiai tiesiog apie gyvenimą, nors ir kaip aktyviai bandytų įtikinti kalbąs apie meilę. „Kaip tu mylėtum tą savo Rozalindą?“ - Ganimedu persirengusi Rozalinda klausia Orlando, ir labai gražiai reziumuoja visą šio spektaklio jausminės skalės hipotetiškumą: sakykime, myliu; sakykime, ne; koks skirtumas? Čia veikiančiųjų jausmai ar tapatybės paieškos atrodo kaip simuliakrai, paieškomis tik apsimetantys, o daugumai mizanscenų tinka drungnumo epitetas. Regis, šie žmonės tiesiog blaškosi pasaulyje, šen bei ten trumpam nusėsdami, su šiuo bei tuo tiesiog šiaip sau šnekteldami, tiesiog šiaip sau pasiglamžydami. Kad ir kiek smagaus degimo būtų meilės scenose (ypač Ganimedo ir Orlando!), neatrodo, kad čia kažkas kažką mylėtų. Ar kad apskritai turėtų kokį tikslą: stebint labiau kamuoja jausmas, kad jiems nesvarbu, su kuo susidurs ir iš ko susideda visuomenė. Jiems tinka visi ir nė vienas. Gal todėl vienu taikliausių ir spektaklį geriausiai apibrėžiančių dramaturginių taškų man tampa ši Juokdario mintis: „Reikia pasakyti, kad tai geras gyvenimas; tačiau reikia pasakyti, kad tai niekam tikęs gyvenimas. Atsižvelgiant į tai, kad tai nuošalus gyvenimas, man jis labai patinka; bet, atsižvelgiant į tai, kad jis vienišas, tai labai bjaurus gyvenimas. Atsižvelgiant į tai, kad jis laukuose, man labai patinka tas gyvenimas; tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis ne dvaro, tai labai nuobodus gyvenimas.“
Atsitiktinai spektaklis „Kaip jums patinka“ surezonuoja su laikmečio aktualijomis ir dėl to įgyja papildomą svorį. Pastatytas rūsio kavinėje, scenografiškai artimas požeminio metro pojūčiui, spektaklis pasakoja apie iš namų pabėgusias hercogų dukteris, kurių bėgimas būtent dabartinės geopolitinės krizės fone tampa labiau suprantamas, aštriau iškelia tapatybės nestabilumo klausimą, sustiprina net ir persirenginėjimo reikšmę - šalia kostiumo kaip būdo maskuoti lytį, pabrėžti orientaciją ir taip toliau, atsiranda ir kostiumas kaip priežastis nepažinti vieniems kitų. Netikėtą kokybę atsitiktinai įgyja ir spektaklio fragmentiškumas: dabar toks sąmonės išsiblaškymas mums jau reiškia ne tik hyperaktyvių būtybių visuomenę. Šiandien mums tai - ir realybė be tęsinių, be vektorių. Vektoriai visada turi kryptį, o spektaklio gyvenime, rodos, krypčių nebelikę.
Galbūt čia ir įvyksta radikaliausia pjesės adaptacija - kiekvienas Shakespeare'o personažas visuomet žino, kur link juda; o čia jie visi išlaipinti iš savo karietų ir paklaidinti šaltoje šiuolaikybėje. Spektaklio finalas šią mintį užtvirtina - visi su visais susituokę, jie ima fotografuotis. Nes tai - geras gyvenimas. Ir ima fotografuotis, nes tai - niekam tikęs gyvenimas.
* Taip, tai sakau vien tam, kad kam nors sukiltų pyktis ir tas kas nors man parašytų: bet tu dar nematei mano fantazijos! Rašykit, lauksiu.
