 |
| „Aristokratiškai“ orios damos ir ponai |
Naujos Nacionalinio dramos teatro premjeros proga neketinu leistis į svarstymus ar fantazavimus apie lietuvišką ir kroatišką elitą ir pseudoelitą, nors tai, reikia pripažinti, skalsi tema. Ir rinkodaros požiūriu – sėkminga. Todėl apdairiai pasielgė teatras, prie originalaus Miroslavo Krležos kūrinio pavadinimo „Ponai Glembajai“ pridurdamas patrauklų žodelytį „Elitas“. Mūsų liaudžiai tai tapatu laimingo ir prabangaus gyvenimo iliuzijai, turbūt todėl žiniasklaidoje taip klesti visokio plauko „stiliaus ir gyvenimo būdo“ žurnalai. Iš teatro tarsi reikėtų tikėtis įžvalgesnės versijos. Juolab kad scenoje – vienas iš XX a. kroatų literatūros klasikų ir patyrusi užsienio menininkų komanda – režisierius Ivica Buljanas, scenografas Tomislavas Čurkovičius, kostiumų dailininkė Ana Savić Gecan ir kompozitorius Mitja Vrhovnikas Smrekaras.
Ir ką gi išvystame scenoje? Ogi tipiškai miesčioniškai dramai deramą madingų spalvų paviljoną, po kurį su taurėmis arba pypkėmis rankose „aristokratiškai“ oriai vaikštinėja ir sėdinėja išsipuošusios damos ir ponai. Stabteli, kiekvienas pagal savo amplua nuotaikingai padeklamuoja monologą. Viskas kaip XIX a. pabaigos teatre. Tačiau kad pavadintum tai stilizacija, trūksta idėjos. Matyti, kad režisierius bando iš aktorių judėjimo ir išsidėstymo didžiulėje scenos erdvėje dėlioti įvairias konsteliacijas, tačiau vizualinę įtaigą tučtuojau išsklaido nesibaigiantis personažų gražbyliavimas ir štampais apaugusi vaidyba. Negana to, kad Glembajų elitas be perstojo beria tiradas, dar kas porą sakinių įterpia netrumpų vokiškų frazių. Čechovas kai kuriuos savo herojus, pretenduojančius į „elitą“, retkarčiais prakalbindavo prancūziškai, ir tai būdavo taikli personažo charakteristika, o čia – be saiko ir be išmonės – tiesiog nesuprantamų žodžių nuošliaužos.
Krležos pjesėje yra visko – kriminalinių, ekonominių ir sekso intrigų, aistringo santykių aiškinimosi, retkarčiais perskrodžiamo negailestingų žmogaus psichologijos įžvalgų, taip pat ir moralizavimo dėl buržuazijos degradacijos bei taiklių replikų tuometinės visuomenės adresu. Reikia neužmiršti, kad pjesė parašyta 1928 metais (Lietuvoje Valstybės teatras maždaug tuo metu repetavo Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“ – drovų užgimstančios lietuviškosios buržuazijos atspindį). Spektaklio kūrėjai nesisieloja dėl pašlijusios moralės ir nesijaudina dėl visuomenės ateities. Jiems svarbiau – siužeto vingiai ir pikantiški personažų santykiai, retsykiais kone priartėjantys prie „S“ ribos.
 |
| Tėvo ir sūnaus Glembajų dialogą įdėmiai seki ne tik dėl jų atskleidžiamų šeimos praeities paslapčių, bet ir dėl ne visai teatrinių dalykų – mat šiuos herojus vaidina aktoriai Vytautas Rumšas ir Vytautas Rumšas jaunesnysis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Antrame veiksme scenos erdvė pasikeičia. Pasikeičia ir personažų bendravimas: tariamos aukštuomenės manieros ir postringavimai užleidžia vietą įtemptam, sykiais net brutaliam personažų susirėmimui. Gerokai teatrališkas tas brutalumas, tačiau tėvo ir sūnaus Glembajų dialogą įdėmiai seki ne tik dėl jų atskleidžiamų šeimos praeities paslapčių, bet ir dėl ne visai teatrinių dalykų – mat šiuos herojus vaidina aktoriai Vytautas Rumšas ir Vytautas Rumšas jaunesnysis. Galų gale vyresnysis Glembajus krinta, gavęs širdies smūgį. Tiesa, šio karšto pokalbio metu scenos gilumoje vis pasirodo Venecijos karnavalo kaukės, o tarp jų nuodėmės vaisių ragauja Rimantės Valiukaitės Ponia Glembaj ir jos nuodėmklausys – Evaldo Jaro Zilberbrandtas. Žinoma, tokia naivi alegorija sukelia didesnį vizualinį, o ne prasminį efektą. Apskritai viso spektaklio metu tarsi nelygioje kovoje rungiasi nuobodus, štampais aptekęs kalbinis ir šiek tiek gaivesnis vaizdinis lygmuo.
Trečias veiksmas – laidotuvių – pats chaotiškiausias; prasidėjęs kaip neskoningas miuzikholas, pabaigoje jis vėl grįžta į išsikvėpusį vulgarų vodevilį. Viskas nuspėjama ir akivaizdu. Netikėčiausias įvykis nutiko jau išėjus aktoriams nusilenkti: už trumpą pasirodymą pirmame veiksme nusilenkti išbėga ir žavi dalmatinų veislės kalytė (nors suprantu, kad kai kam tai atrodo visiška nesąmonė, bet šuo nekaltas). Kadangi net nepaminėjau visų aktorių, būtų netaktiška aprašinėti trumpą šio nuostabaus padaro „benefisą“, nors buvo akivaizdu, kad jis gerokai pagyvino žiūrovų plojimus...
Kita vertus, ši Nacionalinio dramos teatro premjera ne žadina norą analizuoti patį spektaklį, o provokuoja platesnę diskusiją, kurios pagrindinę temą būtų galima suformuluoti taip: ar gali Nacionalinis teatras būti komercinis? Juk ir plika akimi matyti, kad, be čia daugmaž reguliariai dirbančių Jono Vaitkaus ir Valentino Masalskio spektaklių bei atskirą vietą (irgi problemišką) užimančių nacionalinės dramaturgijos spektaklių, svarbiausio Lietuvos dramos teatro repertuare vyrauja vadinamieji „kasiniai“ spektakliai, kurie, ne paslaptis, kartu su susižeriamu iš salių nuomos pelnu ne tik garantuoja sotų gyvenimą, bet ir duoda darbo mažiau kituose teatruose ir televizijoje paklausiems aktoriams. Apie jokias menines užduotis ar juo labiau meninę programą čia negali būti nė kalbos. Ir išvis – kas šiandien yra Lietuvos nacionalinis dramos teatras? Kokia jo misija? Pagaliau reikia paklausti atvirai: ar tai meno įstaiga, ar verslo? Tiesa, pirmą kartą šis teatras tapo naujo Eimunto Nekrošiaus spektaklio koprodiuseriu. Norėtųsi tikėti, kad tai yra pirma naujos krypties teatro veiklos kregždė, o ne veidmainiškas rūpinimasis savo prestižu.
