Režsieriaus Gintaro Varno sugrįžimas į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną įsimintinas ir, mano manymu, svarbus teatrinio gyvenimo įvykis. Jo pasirinkta intelektuali garsiojo šveicaro Maxo Frischo pjesė „Biografija: vaidinimas" - aiškus ir nedviprasmiškas G. Varno noras nagrinėti bei atskleisti egzistencines individo „ribines situacijas", kalbėti apie moralinį pasirinkimą, atsakomybę, kaltę ir norą būti laisvam, atsakingam už savo poelgius. Egzistencinės filosofijos esmės paieška per pjesės pagrindinio personažo Kiurmano biografijos vingius režisieriui ir spektaklio kūrybinei grupei suteikė galimybę paliesti itin svarbius ir aktualius individo susvetimėjimo, kolektyvinio masiškumo, masių manipuliavimo klausimus. Iš tiesų retas scenos meistras nūnai imasi tokios tematikos, retas drįsta atvirai kalbėti apie „kolektyvinio masiškumo" apraiškas, apie prarandamą individualumą, standartinius kriterijus, apie absurdiškas elgesio ir mąstymo normas.
G. Varno spektaklis - tam tikra prasme intelektualinis manifestas, iššūkis masinei „kultūrai", užtvindžiusiai scenas, estradas ir įvairaus plauko televizijas. Taip, režisierius manifestuoja - jei nuo mūsų priklauso situacija pasaulyje, tai nūdienos žmogui būtina atgauti prarastą individualybę. Mes privalome būti ryžtingi, laisvi ir atsakingi už savo poelgius. Šie postulatai, suformuluoti egzistencialistų M. Heideggerio ir J. P. Sartre'o, vyrauja spektaklyje, tačiau G. Varnas ieško ir suranda naujų, nūdieniškai aktualių sprendimų, aklai nesekdamas egzistencialistų teiginiais, išradingai panaudodamas ir subtilią pjesės autoriaus ironiją, paaštrindamas daugelį situacijų ir taip priartindamas veikalą bei personažų istorijas prie mūsų dienų aktualijų.
Vakarų intelektualai egzistencialistai, pokario metais skausmingai ir atvirai ieškodamai atsakymo į Europą ištikusio moralinio nuopuolio priežastis (ir nacių ideologijos įsigalėjimas, ir masių manipuliavimas, ir pražūtingas karas), besąlygiškai kėlė individo atsakomybę. Pasak K. Jasperso, egzistencinėje etikoje būtina sąlyga yra ištikimybė sau, tai yra savo pasirinkimo ir elgesio savarankiškumas. J. P. Sartre'as, remdamasis šia idėja, visas moralines vertybes „sukrauna" vidujai laisvam žmogui. „Viską galima pasirinkti, - rašė jis, - jei tas pasirinkimas yra laisvas." Šit tasai „laisvas pasirinkimas" ir yra viena svarbiausių M. Frischo pjesės idėjų, tačiau atmiešta geroka ironijos ir sarkazmo doze. Kartais atrodo, kad autorius polemizuoja su garsiais egzistencialistais, pjesėje teigdamas, jog žmogus nieko negali pakeisti savo gyvenime, kol nepasikeičia iš esmės - kol nepakeičia mąstymo, intelekto, požiūrių. Juk, regis, ir pagrindinio personažo pavardė - Kiurman - reiškia kitimą, pokytį. Bandymas pervaidinti biografiją nuolat susiduria su elementariais dalykais - herojus niekaip negali pakeisti savo intelekto.
Beje, verta prisiminti, kad dabar Vakarų Europos intelektualiniai egzistenciniai judėjimai taip iškėlė individo laisvę ir apsisprendimo galimybę, kad nepaiso ir M. Frischo toliaregiško įspėjimo. Nūnai socializmo, anarchijos pranašai vis labiau kursto masių aistras ir sulaukia palaikymo. Prieš keletą metų Kauno mažojo teatro scenoje šiuos pavojingus pokyčius meistriškai atskleidė režisierius Vytautas Balsys spektaklyje „Gagarino gatvė" pagal šiuolaikinio škotų dramaturgo Gregory'o Burke'o pjesę.
„Biografija: vaidinimas" visais atžvilgiais tvirtai ir su išmanymu režisuotas spektaklis. G. Varnas išmoningai panaudojo visą sceninę erdvę pabrėždamas, kad tai - nerealus gyvenimas, kad jis gali būti toks, bet galima jį suvaidinti ir priešingai - juk viskas vyksta teatre, repeticijoje, tiksliau, daugybėje repeticijų. Todėl režisierius pakeičia pjesės autoriaus sukurtą Registratorių Režisieriumi, kuris ir tampa repeticinio vyksmo varomaja jėga.
Šiaip pakeitimų ir literatūrinių papildų, kas nūnai labai madinga, G. Varnas vengia, tik spektaklio pradžioje Režisierius pats suvaidina, tiksliau, parodo Kiurmanui, kaip derėtų vaidinti pirmąją sceną. Per visą veiksmą nuolat pabrėžiama „teatras teatre" realija, avanscenos apačioje nuolat „budi" statytojų, asistentų ir atlikėjų grupė, praeities scenas ir prisiminimus atgaivina ekrane atgyjantys vaizdai, ir toji dešimtmečiais nekintanti intelektualo Kiurmano aplinka su tradiciniu kabinetu bei knygų prikrautomis lentynomis ilgainiui atrodo kaip sąstingio, silpnumo ir bevališkumo išraiška.
Kiurmaną tiksliai ir įtaigiai vaidina Dainius Svobonas. Įtikinantys nuotaikos ir emocijų pokyčiai, surastos taiklios detalės įvairgiems poelgiams ir situacijoms. Nevengiantis saviironijos, nuolat bandantis pažvelgti į save iš šalies ir kritiškai įvertinti praeities elgesį, D. Svobono herojus tampa vis labiau apgailėtinas, palengva atskleidžiantis savo ribotumą ir nesugebėjimą iš esmės pervertinti vertybes, kuriomis rėmėsi. Ką jis galų gale trokšta pakeisti savo biografijoje? Vieną nelemtą, jo manymu, susitikimą su moterimi, su Antuanete, kuri vėliau tapo jo žmona. Kiurmanas įsitikinęs, kad būtent ji kalta dėl visų jį ištikusių nelaimių, galop net dėl nepagydomos ligos. Eglės Špokaitės sukurta Antuanetė - įtaigus laisvos, nepriklausomos intelektualės, kartais piktinančios, kartais žavinčios, paveikslas. Būtent dėl jos apsisprendimo ir ryžto bevalė, niekaip nieko negalinti pakeisti repeticija galų gale pasibaigia - ji, o ne Kiurmanas nukerta besitęsiantį ir visus kankinantį melo, bejėgystės mazgą. E. Špokaitė tampa lygiaverte D. Svobono partnere, jie puikiai papildo vienas kitą - du mylintys, besikankinantys, išeities ieškantys ir ilgai nerandantys sutuoktiniai.
Minėjau, kad pjesės Registratorius spektaklyje tapo Režisieriumi. Sigitas Šidlauskas ir režisuoja, mano manymu, be priekaištų. Jis bando įvairiais būdais padėti Kiurmanui rasti atspirties tašką, siūlo įvairius biografijos keitimo variantus, pats demonstruoja, pakančiai linkčioja, kviečia naujus personažus, kuria jiems naujas situacijas... Viskas prošal. Labai nuoširdžiai nuskamba Režisieriaus atodūsis ir nuostaba - juk Kiurmanas iš tiesų nieko nebandė pakeisti savo gyvenime, net buto, net baldų, nekalbant apie aukštesnius, egzistencinius dalykus.
Spektaklyje nuolat ryškinamas būtent egzistencinio apsisprendimo motyvas. Apsispręsim ar ne? Imsimės ryžtingų veiksmų, keisdami savo intelektą, požiūrius, ar liksime bevaliai mums primestų nuostatų vykdytojai? G. Varnas tai pabrėžia ne forsuodamas, ne brukdamas intelektualines nuostatas, o subtiliai ir su užslėpta šypsena stebėdamas ir lyg žaisdamas eilinėje repeticijoje.
Būtina paminėti ir aktorius, netikėtai sukūrusius po keletą vaidmenų, skirtingų personažų. Įtaigus, momentinis persikūnijimas, nelaukti charakteringi bruožai atskleidžiami taupiomis, bet įsimenamomis priemonėmis. Gintaras Adomaitis ne tik Asistentas 1, bet ir profesorius V. Krolevskis, Rektorius, Hornacheris, Gydytojas, Vilija Klėmanienė - puiki neužmirštama Ponia Hubalek, Edgaras Žemaitis - Kelneris. Agentas, Egonas Štaelis. Eglė Grigaliūnaitė - Balerina, Pina, Seselė...
Toks sprendimas suteikė galimybę išvengti masinių scenų, personažų stumdymosi, dar kartą pabrėžė teatrinės vizijos (repeticijų) sumanymą, be to, leido aktoriams pademonstruoti garsųjį atsiribojimo nuo savo personažų metodą.
Apskritai kūrybinė grupė dirbo sutelktai, perpratusi režisieriaus sumanymą, todėl ir kompozitoriaus Vid¬manto Bartulio muzika pabrėžė egzistencines ribines situacijas, Gintaro Makarevičiaus scenografija tiksliai perteikė biografijos keitimo sąlygiškumą, teatrališkumą ir repeticijų kaitą, o Aleksandros Jacovskytės kostiumai buvo saikingai papildyti retro elementais.
Kai kas klausia, ar prisimenu kažkada, bene 1974 m., šioje scenoje V. Čibiro režisuotą „Biografiją..." Prisimenu - įstrigo G. Balandytės (Antuanetė) ir K. Genio (Kiurmanas) puikus duetas bei aristokratiško, lėto ir beaistrio A. Gabrėno Registratorius. Prisimenu ir tą forsuojamą realistinio psichologizmo metodą, dar Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos sukurtą stilių...
Tačiau lyginti šių pastatymų nedrįsčiau, galų gale tai būtų neetiška. Tai gali daryti tik kai kurie jaunosios kartos šalia teatro besisukiojantys teatro „mylėtojai", būsimi kritikai, o gal jau ir apsikaišiusieji neklystančių kritikų regalijomis. Na ir kas, kad jie 1974 m. ar vėliau dar nebuvo gimę, jiems tai nė motais - juk galima drąsiai „nušraibinti" apie nematytą spektaklį to meto recenzentų straipsnius ir pateikti kaip savo įžvalgas... Kam etika? Kam minėti kažkokias jau užmirštas pavardes? Kam egzistencinis apsisprendimas? Individo moralė? Nagi, marš, jaunieji, ne į Laisvę Alėjų, marš į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, dar kartą pažiūrėkite G. Varno „Biografiją..." Galbūt patys suvoksite, ką reiškia šios sąvokos, jei mokytojai nemokė. O gal mokė, tik neklausėte?
