Egzistencinis klausimas: „kas būtų, jeigu būtų?" jau gana seniai nustumtas į visuomenės paribius, o praeities aiškinimas(is) paliktas psichoanalitiko kušetei. Visgi, paradoksalu, tačiau teatralizacija yra visiškai gajus šiuolaikinės visuomenės atributas, įtvirtintas tokių atstovų, kaip Zygmunto Baumano kartojamos frazės: nustok sakyti - parodyk! (Stop telling me, show me!), Guy Debord'as taip įsigyveno į spektaklio visuomenę, jog šio mirtis turėjo tapti dar vienu performatyviu reiškiniu, Jeanas Baudrillard'as „metė pirštinę" pačiai tikrovei, ją svarstydamas kaip hipertikrovę, kuomet simuliakrai eina pirma realybės. Kitaip tariant - pati būtis svarstytina kaip teatralizuota egzistencija, kuri nuo spektaklio nedaug kuo ir skiriasi: pradedant scenografija, kostiumais, baigiant scenarijumi, kurį kiekvienas mėgina susikurti sau pats. Ir jei anksčiau teatrą galėjome traktuoti kaip mimetinį tikrovės atvaizdą, dabar, kaip teigė Debord'as jau prieš beveik 50 metų, „tikroviškai apverstame pasaulyje tiesa tampa melu" („Spektaklio visuomenė", Kaunas: kitos knygos, 2006, 43 p.), o riba tarp spektaklio teatre ir spektaklio sociume tampa sunkiai beregima.
Teatralizuotai egzistencijai nesvetimas įvairių vaizdinių ir teorijų pritaikymas. Kad ir, tarkim, svarstyti chaoso teorijas bei vieną jų - Drugelio efektą. Tai nėra man nėra pati įdomiausia teorija, ir mąstymai apie tai, jog menkiausias atominis pokytis gali suardyti arba perkeisti santvarkas, niekada nežavėjo. Galbūt todėl, jog svarstymams „o kas, jeigu" dabar nėra laiko. Pernelyg esame užsiėmę gyvenimu šiandien ir rytoj, kad imtume galvoti apie tai, kas buvo vakar ir juolab apie tai, kaip galėtume pakeisti praeitį. Tačiau Maxo Frischo drama „Biografija: vaidinimas" suskaldė mano nerašytas taisykles. Kūrinys, kuriame paradoksaliai rimtai ir drauge ironiškai žiūrima į gyvenimą ir galimybes jį keisti per magiškąjį septynerių metų laikotarpį (Dievui užteko septynių dienų sukurti žemę ir ilsėtis, žmogui reikia septynerių metų, kad numirtų). Laikas vaidinant savo gyvenimą netenka prasmės, nes visi tos hipertikrovės dalyviai vienu metu esti visose laiko dimensijose ir savo vaidmenyse, - kitaip tariant, vienu metu yra ir viskas, ir niekas. Profesorius, keičiantis savo biografiją, tuo pat metu miršta nuo vėžio, o gal jau ir yra numiręs. Kaip ir būsima žmona, gali būti našlė. Visos gyvenimo akimirkos sumaltos į miltus paliekant dabarties akimirką, kuri gali kisti režisieriaus leidimu. Tačiau ir režisierius čia nėra visagalis. Keisti gyvenimą gali tik savo gyvenimo dalyvis, pervaidindamas ir rinkdamasis jau išgyventas scenas ir jas vėl ir vėl patirdamas.
Visas šis gyvenimo chaosas / žaidimas dar kartą sugrįžta į Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiąją teatro sceną. Neveltui teatras savo sezono šūkiu skelbė: „Istorija naujai". Senųjų spektaklių „permąstymas" ir pastatymas tapo šio sezono motto, ir sezono akcentais tampa naujai pergalvoti senieji kūriniai („Barbora Radvilaitė", „Biografija: vaidinimas"). Šįkart Gintaras Varnas, kaip pats teigia, ėmėsi egzistencinio teatro. Gal tiksliau būtų teigti - egzistencinių svarstymų, pervaidinto, permąstyto gyvenimo. Gyvenimo teatrališkumas - arba teatras virtęs gyvenimu, - ne pirmasis šias temas atskleidžiantis režisieriaus kūrinys (rodos, tik pernai publika turėjo galimybę atsisveikinti su „Publika" toje pačioje NKDT didžiojoje scenoje). Egzistencinis klausimas, kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas ir ar tokia riba yra, dažnas šio režisieriaus kūryboje.
Šįkart drauge su visa kūrybine komanda Varnas siekia leisti žiūrovams vienu metu dalyvauti ir repeticijoje, ir spektaklyje, trinti gyvenimo ir teatro atskirtį arba, kitaip tariant, suteikti gyvenimui teatrališkumo. „Gyvųjų paveikslų" principais keičiant scenas, profesorius Kiurmanas (Dainius Svobonas), vedinas Režisieriaus (Sigitas Šidlauskas) rankos, vėl ir vėl mėgina keisti gyvenimą ir niekaip neapsisprendžia, nuo kurios vietos. Ir žinoma, cherchez la femme - Antuanetė - Eglė Špokaitė, profesoriaus laimė ir nelaimė, pagrindinė ašis, kurią norisi tiek išbraukti, tiek palikti savo gyvenime. Scena apnuoginama, atsisakoma kulisinių uždangų, įjungiamos videoprojekcijos, kurios kartais primena nebylųjį kiną, tik įgarsinamos ne taperio, o gyvų aktorių (ir tai kartais priverčia suklusti, kai, pavyzdžiui mažą vaiką įgarsina iškreiptas suaugusiojo balsas). „Žiuri" komanda sėdi visą spektaklį nugara į žiūrovus (Režisierius drauge su padėjėjais, kurie prireikus suskuba suvaidinti vieną ar kitą gyvenimo tarpsnį), o scenoje Kiurmanas vėl ir vėl renkasi vaidinti savo biografijos nuotrupas. Visu tuo siekiama atsisakyti būties tragizmo, aktoriai it repeticijoje pervaidina jiems skirtas temas, egzistenciniame nerime palikę blaškytis Svoboną (o jam juk tai nesvetima, atsiminkime kad ir „Baltą drobulę"). Kontrastai tarp repeticijos ir gyvenimo, kurį tikrai darsyk išgyvena tik vienas, yra turbūt vienas sunkiausiai įveikiamų dramaturginių ir režisieriaus uždavinių. Visgi susumavus vizualius sprendimus (Gintaro Makarevičiaus scenografija, Miko Žukausko videoprojekcijos, Vladimiro Šerstabojevo šviesų paletė, Aleksandros Jasovskytės kostiumai), muzikinius (kompozitorius Vidmantas Bartulis), režisūrinius, aktorinius, suprantame, kaip nelengva teatro scenoje vienu metu apgyvendinti visus laikus - praeitį, dabartį ir ateitį,- ir dar ja performatyviai manipuliuoti.
Kai kurie gana standartiniai sprendimai nestebina - praeities momentai atskleidžiami naudojant nespalvotas videoprojekcijas (nespalvoti kadrai turėtų tarsi savaime asocijuotis su būtuoju laiku). Toks pasirinkimas spektakliui suteikė šiek tiek patetikos, bet visgi atmintis dažnai būna vienaip ar kitaip romantizuota. Patetika ir perdėta teatralizacija „Biografijos: vaidinimo" atveju buvo (ir vis dar išlieka) viena didesnių rizikų aktoriams. Kuomet scenoje reikia ir stanislavskiškai išgyventi, ir grotovskiškai mėginti išpažinti, vaidinti, persikūnyti į vis skirtingą personažą, tačiau griežtai atsisakyti „išėjimo" iš vaidmens, - nenuostabu, jog pirmojoje premjeroje metu ne visi perėjimai buvo sklandūs. Kartais pagrindiniams aktoriams neriant į psichologinio teatro subtilybes, intelektinis dramaturginis pradas nublankdavo, o kitų veikėjų įsikišimas primindavo ne visai vykusią arlekiniadą. Kaip kad baleto mokyklos scenoje balerinos „išlipimas" iš ekrano ir atliekami suktukai tapo prisiminimų miražu su absurdo elementais. Vis dėlto šio spektaklio atveju turinys tampa svarbesnis už formą. Režisierius geba pasirinkti tokį kūrinį, kurio viena ar kita klaida scenoje nesugadina, kadangi formos ribos peržengiamos paties turinio pagalba, ir šiuo atveju ištikimybė dramaturgijai atrodo vienas tikslingiausių ir sėkmingiausių sprendimų.
Kaip bebūtų, pagrindinė užduotis - scenoje kurti intelektualų egzistencinį teatrą, - jei ir nebuvo visiškai įvykdyta, ateityje pretenduoja tokia būti. Nugludinant, tačiau nenudailinant, paliekant vyksmui gyvumo ir, žinoma, dramaturginės intrigos. Ir nežinia, ar preciziškumo reikia teatrui, ypač jei jis siekia būti sumaišytas su gyvenimo nuotrupomis.
Šįkart mintyse pralekia Gintauto Mažeikio žodžiai: „Amžina dabartis - štai kas yra spektaklio siekiamybė". Pagrindinis veikėjas gyvas tol, kol gali pervaidinti savo veiksmus. Dar septynerius metus. O Gintaras Varnas dar nekaldina sau paminklo - savojo tobulojo vienintelio spektaklio, bet atrodo, jog režisierius vis intensyviau svarsto ir kartais net įteisina gyvenimo ir spektaklio sintezę. Čia turbūt stebėtis nėra ko, juk ir Pedro Calderono de la Barca sukūrė alegorinę misteriją „Didysis pasaulio teatras", ir ar gi visas pasaulis nėra scena?
P.S. Kad ir kaip keista, visiškai pasimiršo šventinė chaoso teorija ir tai, jog „Biografija: vaidinimas" pasiekė žiūrovus kelios dienos iki didžiųjų švenčių - visame vartotojiškumo šurmuly. Rodos, visai laiku užsimota prabilti apie gyvenimą bei jo prasmę ir / ar beprasmybę. Kada, jei ne dabar, nustūmus į šalį viena ranka pjaustomą silkę, kita pakuojant eilinę niekinę dovaną ir mintyse kuriant dar vienus niekada neišpildomus naujametinius pasižadėjimus? Ar patys kasmet nekartojame to paties gyvenimo ritualo kažkokio nežinomo Režisieriaus vedami?
