KAS: Kazio Binkio „Atžalynas".
KUR: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
KADA: 2013 m. lapkričio 8 d.
Nagrinėjant šį naują mūsų teatro įvykį, knieti pabrėžti keletą esminių dalykų.
Pirma, dera pasveikinti teatrą su puikiu pasirinkimu. Kazio Binkio „Atžalynas" yra ne tik populiariausias visų laikų lietuvių dramaturgijos kūrinys. Tai - ir ištisos prieškario jaunimo kartos teatrinis „katekizmas", su kurio žodžiais, personažais ir idėjomis augo ir brendo mūsų tėvų ir senelių karta. Kas itin svarbu, sulig šiuo kūriniu prieškariu įvyko unikali visuomeninės sąmonės glaudi sankaba su teatro pasauliu: pjesė buvo masiškai vaidinama mokyklinėse saviveiklinėse scenose, Petro ir Jasiaus personažai buvo tapę archetipiniais. Tai, kad ši genezė įvyko tų laikų jaunosios kartos sąmonėje - yra šio fenomeno ypač vertingas ypatumas. Tad pasirinkdamas Binkio „Atžalyną", Lietuvos nacionalinis dramos teatras efektingai užpildo „teatro liaudžiai"(gerąja šių žodžių prasme) repertuaro nišą, privalomą šiam teatrui ir pašalinus Boriso Dauguviečio „Žaldokynę".
Taip pat dera visiškai pritarti šio „projekto" režisieriaus pasirinkimui (gali būti, kad čia buvo paties režisieriaus pasiūlymas, bet tai esmės nekeičia): Jonas Vaitkus, patyręs teatrinis pedagogas ir itin griežtos teatrinės mokyklos kūrėjas, savuoju „muštro" metodu yra jau pasiekęs rezultatų, kurie veikė visą mūsų profesionalų teatrą ir aktoriniu menu, ir režisūra. Valstybinio jaunimo teatro scenoje prieš penkmetį pastatytas jo spektaklis, Petro Vaičiūno „Patriotai", jau parodė, kad šis režisierius yra įvaldęs „know how" - kaip šiuolaikiškai statyti mūsų tautinę prieškario lyg ir „primityvistinę" dramaturgiją, sceniniu grotesku išlukštenant pirmapradį patosą. Tad šios dvi režisieriaus metodinės aplinkybės - pedagoginė ir žanrinė - a priori buvo pakankamos, kad lemtų šio „projekto" sėkmę.
Savaime susiklostė ir papildomos, dar stipriau sutirštinančios dramatišką šios pjesės šiuolaikinį skambesį aplinkybės, kuriomis statytojas meistriškai pasinaudojo. Pjesės autoriaus sūnus Gerardas Binkis (1923-2013), apleidęs gyvųjų pasaulį likus dviem mėnesiams iki premjeros, dar spėjo prisidėti savo prisiminimais prie spektaklio kūrimo. Režisieriaus sumanymo dėka jis tapo ir esminiu spektaklio parametru bei dalyviu. Jo balsas iš įrašo, skambantis tarsi kunigo pamokslas, įtaigiai transliuoja svarbiausius netrukus po to į Amžinybę iškeliavusios, su pjese betarpiškai susijusios patirties žodžius. Tai prasmingai įrėmina visą spektaklio vyksmą, suteikia jam sakralinį lyg ir „gedulingų mišių" skambesį, ypač paveikų tuo žanriniu aspektu, kurį pasirinko statytojas - requiem pražuvusiai prieškario jaunuolių - Maironio temų ir „Lituanicos" skrydžio - kartai. Tam ypač puikiai padeda šįsyk itin įtaigi, netiesmukiška, epišką kontrapunktą sceniniam vyksmui suteikianti Algirdo Martinaičio muzika.
Jono Vaitkaus „Atžalynas" įdomiai susisiekia su dviem kitais naujais LNDT spektakliais, kurie vienaip ar kitaip atspindi mėginimus įprasminti istorinę tautos likimo patirtį - su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu" bei Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klase". Pasinaudodamas pirmojo masuotės principu - tauta, tarsi „autobuso" keleiviai, lekiantys į istorijos „niekur", - jis sėkmingai išvengė antrojo spektaklio klaidos, t.y. nevengė „kantoriškojo „Mirusios klasės" principo" ir tuo akivaizdžiai laimėjo.
Jono Vaitkaus auklėtinių studentų „atžalynas" spektaklyje tyčia perdėm tankiai susodintas į kantoriškos „mirusios klasės" suolus, sumontuotus ant kompaktiškos nuožulnios platformos. Regime ištisą kartą (o gal ir visą tautą?), lekiančią į istorinę nuokalnę ir savo pačios fizinę pražūtį. Tai - viena įtaigiausių, galingą emocinį bei prasminį poveikį darančių pastarojo meto mūsų teatro sceninių metaforų (itin sėkmingas jaunos scenografės Laurynos Liepaitės darbas).
Toks spektaklio sprendimas reikalauja ir ypatingos „kantoriškos" vaidybos: ne tiek „gyvo personažo kūrimas", kiek įtaigus personažo „modelio" demonstravimas - su jo epochai būdingais elgsenos, mąstysenos ir išorės bruožais. Čia itin sėkmingai pasidarbavo kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Jos sukurti „antropologiniai" kostiumai suteikia tvirtą pagrindą artistams kurti sceniškai konkrečius tipažus - Viktorijos Kuodytės Keraitienę, Vytauto Anužio Inspektorių, Sauliaus Balandžio Direktorių, Dalios Michelevičiūtės mokytoją gamtininkę, Jolantos Dapkūnaitės geografę, Neringos Bulotaitės gimnastikos mokytoją ir kt.
Ypač svarbų kamertoną spektakliui savąja „vintažine", suvalkietiškai „miltiniška" kalbėsena nuo pat pradžių suteikia neprofesionalus aktorius (bet profesionalus režisierius) Gediminas Sederevičius (Keraitis).
Vaidmens kaip asmenybės modelio kūrimas reikalauja ypatingų sąlygų ir pastangų, ir tai puikiai geba bei demonstruoja Povilas Budrys (mokytojas Tijūnas) ir abu centrinius gimnazistų personažus sukūrę debiutantai - Petras Kuneika (Petras) ir Dainius Jankauskas (Jasius). Tokiam metodui nepakanka vien įprasto aktorinio „tikėjimo"; jis reikalauja ypatingo įtikėjimo personažo aplinkybėmis, psichologija, istoriškumu ir (svarbiausia!) idealais. Tokiu būdu toji „platforma", kurioje vyksta „Atžalyno" klasės drama, tampa lyg ir prieškario laikų autentiškumo sala; įrėminta šiuolaikinio teatro žanrų bei mūsų dabartinio gyvenimo aplinkybių, ji tampa įtaigiu ištisos kartos ir jos idealų žūties modeliu.
Prie viso to dera pridurti, kad aukščiau išdėstyti pastebėjimai ir samprotavimai susiję, deja, tik su pirmąja spektaklio „Atžalynas" dalimi. Antroje dalyje, kur pjesės siužetas daro vingį „proletariškos idilijos" link, minėtas klasės kaip istorinio visuomenės modelio metodas liaujasi egzistuoti, apsiriboja tik trumpa įžanga - pagrindinio herojaus, jaunojo Petro, išvaryto iš mokyklos „rojaus", vienišu ir pratisu tarsi vilko kauksmu į dangų. Tuo metu jį efektingai supa rypuojantys klasiokų (o galbūt jų sielų?) šešėliai.
Šitos metaforos visiškai pakaktų spektaklio sumanymui suvokti, bet siužetui leista rutuliuotis toliau lyg iš inercijos, atmetus visus prieš tai taikytus metodus. Pjesės hepiendas čia sprendžiamas per tokią įprastą ir jau tapusią anachroniška buitinę „teksto vaidybą". Tad ypač keista, žinant, kad režisierius Vaitkus turi savo arsenale visą kolekciją priemonių, kuriomis ir „proletarinę pastoralę" (kuri, beje, pjesėje anaiptol nėra tokia jau perdėm idiliška) galėtų pateikti neišbarstęs taip įspūdingų pirmosios dalies atradimų. Suėmęs visą margaspalvę įvairių kartų ir prigimčių aktorių komandą į galingą vaidybinį „kumštį", režisierius, užuot juo smogęs publikai į paširdžius, lieka tik kiek pagrūmojęs. Užčiuopta kartos ir tautos tragedija liko neišvaidinta.
Taip ir finalinis, aplodismentų audrą publikoje sukėlęs „Lituanicos" modelio skrydis iš tiesų veikia kur kas menkiau, nei ta pati žaislinė „Lituanica", pirmajame veiksme netikėtai pasirodžiusi „moksliuko" rankose. Bet dėl to nedera režisieriui reikšti perdėm didelių pretenzijų. Šis spektaklis, jo tokia įspūdinga užuomazga ir taip atpalaiduotas finalas - visa tai tik dar sykį įrodo: mūsų tebegyvuojantis repertuarinio teatro ir „teatro dėžutėje" modelis nebetoleruoja nei modernių teatro formų, nei geba adekvačiai atskleisti šiuolaikines temas. Kol jis karaliaus ir pagrindinėje mūsų teatro scenoje, tol bet kurios meninės pastangos čia turės tendenciją nusiridenti iki „žaldokyniškos" buities. Ir netgi tokie sceninių kontroversijų meistrai kaip Jonas Vaitkus ne visuomet sugebės tą nuokalnę įveikti.
Tad, skirtingai nuo ankstesnių „reitingų", šįsyk vertinimo balais bus išvengta. Mišios vis tik yra Mišios, jos būna aukojamos be jokių taškų. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, ką, kiek ir dėl ko jis aukoja.
Jeigu tai - jo „bažnyčia".
Susilaikė nuo vertinimo: J. L.
