Tiek Antigonės mitas, tiek pagal jį Sofoklio sukurta tragedija – vienos plačiausiai atpažįstamų Antikos istorijų, pasakojančių apie tironiškos valdžios ir tyros moralės susidūrimą. Teatre šios tragedijos interpretacijų kone begalė – režisierius traukia amžinai aktuali pjesės tema, ryški ir stipri pagrindinė veikėja. Į naujausią Lietuvoje „Antigonės“ interpretaciją birželio 10 dieną pakvietė teatras „Utopia“ Jono Kuprevičiaus režisuotu spektakliu.
Vienos iš keturių prakeiktojo Oidipo vaikų, Antigonės (Vesta Bartašiūtė), istorija prasideda, kai ši sužino, kad Tėbų karalius Kreontas (Šarūnas Datenis) uždraudė laidoti kovoje kritusį ir Tėbus išdavusį jos brolį Polineiką. Mirti nepalaidotam – didžiulė negarbė, tad savo šeimai, tiesai ir žmogiškumui ištikima Antigonė, nors ir bandoma atkalbėti sesers Ismenės (Gerda Čiuraitė), užsibrėžia atlikti laidojimo apeigas ir pagerbti savo mirusį brolį. Sargybinių pagauta prie kapo Antigonė Kreonto nuteisiama myriop. Tačiau herojės mirtis išjudina visą kortų namelį: aklasis žynys Teiresijas (Vilma Raubaitė) išpranašauja negandas ir Kreontas neilgai trukus praranda savo sūnų bei Antigonės sužadėtinį Haimoną (Gerardas Ciparis), o paskui jį išeina sielvarto apimta jo žmona ir Haimono motina Euridikė (Aldona Vilutytė).
Skaitant Sofoklio tragediją ypač išryškėja disbalansas tarp Antigonės ir Kreonto požiūrių bei gana spartus, ar gal tiksliau – produktyvus pjesės ritmas: esame pastatyti tarp Antigonės drąsos, meilės broliui ir susitaikymo su mirtimi, bei aikštingo ir Dievą žaidžiančio Kreonto pasaulių, o pjesės tekstas nešvaisto laiko lyriniams nukrypimams, pamąstymams apie gyvenimą ir mirtį ar nevaldomos galios pasekmes – jis tiesiog nurodo veiksmą, neišsiliedamas beribiais veikėjų jausmų apibūdinimais.
„Antigonės“ bei kitų antikinių kūrinių teatrui žavesys ir amžinas aktualumas yra ne tik universaliose temose, bet ir tame, kad šiuos kūrinius galima labai įvairiai interpretuoti. Būtent „Antigonė“ dažniausiai tampa feminizmo ikona arba / ir doro žmogaus ir nedoros valdžios kolizijos pavyzdžiu. Jono Kuprevičiaus pastatyme susiduriame su kiek kitokia šios tragedijos interpretacija.
Visų pirma išsikraipo taip puikiai pjesėje sudėliotas tragedijos laikas. Antigonė, jos dilema ir pražūtis čia tampa ne esmine spektaklio ašimi, o tarsi kažkuo, kas vyksta toli ir tarp kitko, – jos pasisakymai blankūs, paskęsta tarp ištęstų Kreonto ir jo pasaulio scenų. Išryškindamas ir ironizuodamas Kreonto galią ir kuo aiškiau perteikdamas rūmų mikroklimatą, Kuprevičius tarsi pamiršta pačią Antigonę. Tai, ką daugiausiai matome scenoje, yra gašlus ir pašėlęs, tarsi lietuviško TV serialo apie gaujas motyvus atkartojantis vyriškos valdžios gyvenimas: Kreonto sėbrai nuolat trinasi po sceną, butelį po butelio laka šampaną ir iš rankų į rankas dalijasi vieną nelaimėlę atlikėją, kuriai šiame spektaklyje teko nebylus, gundančiai besiraitančios kekšės (baleto artistė Olga Konošenko) vaidmuo.
Kalbant apie kekšes, Ismenė žiūrovams prisistato jau pačioje spektaklio įžangoje – ne kaip kukli ir vyrų kuriamo kelio taisykles priimanti mergina, Antigonės priešingybė, kokią ją vaizduoja Sofoklis, o kaip viena iš svetimaujančio Kreonto meilužių. Galbūt tokia interpretacinė mintis režisieriui užgimė iš pjesėje esančios Antigonės remarkos Ismenei (Ismenė: Ar mielos dienos bus, kai liksiu be tavęs? / Antigonė: Kreonto klausk. Jis vienas tavo rūpestis.)[1], tačiau vėlgi labiau tikėtina, kad tokia scena nulemta ironijos prieskonio. Ji pusgirtė drasko akis apie savo planus prasitarusiai Antigonei, tad vėliau staiga atsiradęs merginos pasiryžimas stoti prieš Kreontą ir su seserimi ryžtis mirčiai atrodo neįtikinamai kardinalus.
Spektaklyje daug keistos ir nelabai pagrįstos erotikos, ko gero kylančios iš režisieriaus noro ir vėl kuo aštriau pajuokti valdančiųjų luomą. Jau minėjau „etatinę“ rūmų kekšę, tačiau štai ir pati Euridikė, galiausiai nusileidusi į sceną sužinoti, kokį likimą pasirinko jos sūnus, visų pirma stabteli paflirtuoti su keliais vaikinais. O Kreonto ir Haimono scena, kai šiam atskleidžiama jo sužadėtinės Antigonės lemtis, išvirsta į imtynes tarp pusnuogių tėvo ir sūnaus – jiems nukritus ant žemės ir pasitraukus iš daugumos žiūrovų matymo lauko, ore pakimbantys įtemptos kovos garsai tampa sugestyviai homoerotiški. Gal tai yra mirktelėjimas Oidipo ir Jokastės kraujomaišai, tarsi svarstymas, kad ties viena karta šis prakeiksmas nesibaigs? Bet nuoširdžiai prisipažinsiu, jaučiuosi taip, lyg bandyčiau pritempti prasmes prie režisieriaus pasirinkimų. Stebint šią sceną atrodo, lyg ji būtų veikiau sukurta arba žiūrovams pakikenti, arba kaip dar vienas bandymas pašiepti Kreontą. Nors jau nebežinau, kur čia slypi pašaipa.
Glumina ir scenoje naudojami simboliai bei nežodinė aktorių raiška. Paprastai kalbant, jie tiesiog yra stebinančiai primityvūs: kadangi rūmai prabangūs, o galia didi, tad scena spindi auksu (beje, padirbdintu iš pigių ir puikiai atpažįstamų aukso spalvos folijos medicininių antklodžių; scenografas Marius Nekrošius). Kadangi Euridikė yra viso labo karaliaus žmona – moteris, Sofoklio tragedijoje gavusi vos devynias eilutes teksto pjesės pabaigoje, – ji visą spektaklį snaudžia, viliojamai šoka ar pasigardžiuodama valgo pyragėlius. Ir dar: kadangi norima pašiepti ir ironizuoti valdžią, Kreonto kelią nuo valdžios iki žlugimo simbolizuoja... auksinis tualetas ir auksinė vaikštynė. Galiausiai Kreonto žlugimą įvaizdina paliegusi stovėsena ir lašelinė... Vieninteliai dalykai, spinduliuojantys gilesnes prasmes, čia tampa auksinė, nė nežinia kuriai konflikto pusei (O gal nė vienai? Gal tai abejingai į žmones žvelgiantys dievai?) priklausanti Viliaus Vilučio šviesa ir scenos krašte įtaisyta, kolumbariumą primenanti struktūra su veikėjų portretais – tarsi priminimas, kad dievų keliai mums lieka paslaptimi, ir, nepaisant visko, mūsų visų laukia ta pati baigtis.
Įdomus sprendimas choro vaidmenį suteikti vienam atlikėjui (Martynas Mockevičius) – spektaklyje jis tampa ne didingu ir graudžiu istorijos apibendrintoju, o labiau bardu, savitu rūmų juokdariu, kuris sako tiesą ir už ją nėra baudžiamas. Juokdario vaidmeniui puikiai pasitarnauja ir įgimtas, jau ne pirmą kartą pastebimas aktoriaus komiškumas. Tiesa, atrodo keistoka šioje tragedijoje susidurti su šmaikščiu veikėju.
Jono Kuprevičiaus „Antigonės“ versija žvelgia į žiūrovą tarsi pro pigų, kreivą veidrodį. Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką, ir susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę. Dėl tos pačios priežasties netyčiomis gerokai šliūkštelėjama benzino į gana nediduką Sofoklio seksizmo lauželį. Į jį krinta režisieriaus moterų interpretacijos – po eteriu vyrams palaidota Antigonė, nuo pyragėlių alpstanti, koketiškai kvailutė Euridikė, pasileidusi Ismenė.
[1] Sofoklis. Antigonė. Antras epeisodijas, 548-549 eilutės.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
