Dalius Jonkus
Šiandieninis teatras neturi būti dabartinės mūsų visuomenės atspindys tiesiogine prasme. Tačiau matydami ir girdėdami teatre tai, kas aktualu, vienaip ar kitaip atpažįstame save ir susimąstome. Galbūt teatras neturėtų varžytis su dienraščiais ar aktualiomis televizinėmis „akistatomis“, kita vertus, teatro erdvėje gvildenami dramatiški konfliktai leidžia prisiliesti prie aktualių temų daug subtiliau, be dirbtinio ažiotažo. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kalbėti religinėmis ir religinio gyvenimo temomis galima tik laikantis gynybinės pozicijos ir iš anksto pasmerkiant bet kokį bandymą aiškintis tiesą kaip neišmanėlių pretenzijas arba atvirkščiai - ciniškai demaskuojant religinį gyvenimą kaip užmaskuotą galios ir naudos siekimą. Suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai“ aktuali kaip tokio moderuoto kalbėjimo apie religiją ir Bažnyčią pavyzdys. Įdomi ji ne tik keliamomis religinio gyvenimo problemomis, bet ir tuo, kad parodoma, kaip šios problemos pasireiškia šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje. Bažnyčios tarnai taip pat yra žmonės ir jiems nesvetimi žmogiški jausmai ir aistros. Todėl tiesos ieškančio pastoriaus papasakota istorija yra bandymas suprasti save, tai aktualu ir mūsų žiūrovams. Aušra Gudavičiūtė tinklalapyje „Bernardinai.lt“ recenzuodama naująjį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį, kuriuo buvo pradėtas Nacionalinio dramos teatro sezonas, teigia, kad norint suprasti suomių dramaturgo pjesę „Fundamentalistai“ reikia gilintis į religinio gyvenimo Suomijoje aspektus. Mano manymu, šis spektaklis yra apie mus. Norint susipažinti su fundamentalizmu, nereikia skaityti enciklopedijų ir ieškoti akademinių apibrėžimų ar važiuoti į Suomiją. Fundamentalistų pilna Lietuvoje. Reikia pasakyti, kad fundamentalizmas plačiąja prasme - ne religinis fenomenas, o santykis su tiesa. Tai netolerancija kitokiems ir kitokioms tiesoms. Ar tai neaktualu Lietuvoje, kur netolerancija kitos rasės, kitos seksualinės orientacijos ar kito tikėjimo žmonėms dažnai skelbiama kaip pagrindinis tautos išlikimo principas? Taigi spektaklis, nagrinėjantis fundamentalizmo problemą, nėra vien apie religinio gyvenimo problemas. Šis aspektas spektaklyje puikiai pagautas ir išreikštas kontroversiška meilės istorija, kuri apipinta intelektualiomis diskusijomis apie Bažnyčios vietą šiuolaikinėje visuomenėje ir apie tikėjimo pagrindimą istoriniais faktais.
Spektaklis įdomus kaip daugiaplotmis pasakojimas. Pirmiausia tai meilės istorija. Aišku, ši meilės istorija skandalinga tuo, kad šeimą turintis pastorius įsimyli jauną (dar paauglę) merginą. Tai būtų dabar žiniasklaidoje populiari seksualinio priekabiavimo byla. Antra - tai dviejų požiūrių į religiją ir į pačią tiesą susikirtimas. Ši tema plėtojama kaip pastoriaus Markaus (akt. Povilas Budrys) ir jo buvusios globotinės Heidi (akt. Rasa Samuolytė) konfliktas. Pastorius atstovauja modernistiniam ar reformatoriškam požiūriui ir siekia atverti Bažnyčią dabarties iššūkiams, o Heidi atstovauja fundamentalistiniam požiūriui, kad Bibliją reikia skaityti pažodžiui ir bet kokios mokslo tiesos ar daugiareikšmės interpretacijos yra tik velnio gundomos sielos kelias į pragarą. Tiesa, egzistuoja dar ir trečioji plotmė - pastoriaus santykis su viešąja nuomone ir žiniasklaida. Pastorius nevengia savo pažiūras reikšti viešai ir vieną dieną susivokia tapęs žiniasklaidos manipuliuojamu objektu. Geri ketinimai, nuoširdumas ir tiesos siekis atsigręžia prieš jį patį. Todėl jo konfliktas su Bažnyčia virsta konfliktu su visuomene ir savimi pačiu. Jis nebegali liudyti Tiesos, nes suvokia, kad pats nėra teisus. Tai įsisąmonina bandydamas pasiaiškinti ir papasakoti savo nelaimingos (neįvykusios) meilės istoriją kitiems, t. y. mums - šio spektaklio žiūrovams.
Teko matyti ne tik premjerinį spektaklį, bet ir generalinę repeticiją. Maloniai nustebino, kaip per tą laiką pasikeitė spektaklis: įgavo naujų spalvų, tapo gilesnis. Taip atsitiko todėl, kad pirmajame matytame variante abu herojai Heidi ir Markus buvo traktuojami per daug schematiškai. Atrodė, kad spektaklis skirtas fundamentalizmui pasmerkti. Modernių pažiūrų pastorius reformatorius įtikinamai demaskuoja pragaištingą fundamentalizmo prigimtį. Tačiau tokia traktuotė neatskleidė tiesos daugiareikšmiškumo. Premjeriniame spektaklyje pavyko pasiekti, kad abu herojai tapo daug dviprasmiškesni. Nei pastorius reformatorius, nei fundamentalistinėmis tiesomis įtikėjusi ir su religine sekta susidėjusi Heidi nebėra tokie šabloniški. Pagrindinė mintis, kurią išreiškia pastorius, yra ta, kad tiesa nėra tokia vienareikšmė, kaip esame linkę manyti. Pasaulis nėra nudažytas juodai ir baltai. Jame daug daugiau spalvų ir atspalvių. Todėl pasibaigus spektakliui kai kurie žiūrovai taip ir nesupranta, kas gi yra teisus. (Nesupranta, kas tas fundamentalizmas ir kodėl jis čia nei pasmerkiamas, nei išteisinamas.) Spektaklis nesiekia pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Tuo jis skiriasi nuo paviršutiniško žurnalizmo, kai tiesa pateikiama ir įteigiama žiūrovui ar skaitytojui kaip savaime suprantama banalybė.
Apibendrindamas galiu teigti, kad spektaklis pavyko. Ne tik todėl, kad paliestos aktualios temos, apie kurias verta mąstyti ir diskutuoti, bet ir todėl, kad spektaklio metu įvyksta tas magiškas virsmas, dėl kurio teatras nenustoja žavėti. Režisieriui ir aktoriams pavyko užvaldyti neįprastą erdvę (teatro fojė) ir kartu užvaldyti žiūrovus. Kulminacinės scenos pauzėse buvo galima išgirsti intensyvią tylą, o tai liudija, kad teatrinė tikrovė įveikė mūsų kasdienišką apkiautimą.
