Mokykla – komplikuota aplinka jauno žmogaus gyvenime. Griežtu tvarkaraščiu išdėliotos pamokos, nuolatinis informacijos kalimas, retai kada suprantantys mokytojai, o be to – ir pasaulio pabaigą primenantys paauglystės išgyvenimai. Tiesa, mokykla atrodo komplikuota ne tik jauniesiems jos lankytojams – žiniose ir interneto portaluose galima sočiai prisiklausyti ir prisiskaityti apie sisteminius mokyklos klystkelius: nežemiškus mokytojams tenkančius krūvius, prastus atlyginimus. Mokykla yra kryžkelė, kurioje susiduria daugybė komplikuotų problemų, kurias savo naująja premjera „Mokyk mane“ bando aprėpti režisierė Laura Kutkaitė ir kūrybinė komanda.
Spektaklis prasideda Mokytojų dienos švente – jau vien spalvinga iškaba „Su mokytojų diena !!!“ ir nulinkusia „ų“ (scenografė Paulina Turauskaitė) šmaikščiai konstatuoja pakrikusią mokyklos būklę. Jai netrunka paantrinti ir apdovanojimais pristatomi mokytojai, kurie yra stipriai šaržuoti – „išmetusi rėmą“, sportiniu kostiumu apsitaisiusi kūno kultūros mokytoja (Dalia Michelevičiūtė), direktorius charakteringu raudonu šaliku (Rytis Saladžius), alyviniu ansambliu (ir, žinoma, kaipgi be megztos skaros!) pasipuošusi anglų kalbos mokytoja (Rimantė Valiukaitė; kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė). Visi jie – tik su laike užšalusiam ir mokykloje gerus trisdešimt metų pradėsčiusiam mokytojui būdinga pasitempusia stovėsena ir savitu, pasididžiavimu spinduliuojančiu veidu. Stebint spektaklį negali nepradėti kuistis po savus prisiminimus – ši, lengvai pakrikusi mokytoja, tikrai primena maniškę anglistę, o toji su alyviniu ansambliu – tarsi gyva į sceną įžengusi geografė. Nors šiuos šaržus ir pirmo žvilgsnio galima palaikyti žiauriais, juose slypi stebinančiai daug tiesos.
Užuolaidai prasiskleidus pasitinka iki skausmo pažinta klasė: suolai, saviveikliškai aprašinėtos lentos, supimąsis ant kėdžių, veipo traukimas per pertraukas, po mokytojų klausimų stojančios nejaukios pauzės, niekaip neišgimdomi atsakymai į klausimus, bendra egzistavimo mokyklos erdvėje nejauka. Spektaklio aplinka tiesiog persmelkta mokyklos esencija.
Kaip jau ir galima suvokti, „Vilties“ gimnazijos mokytojams mokiniai ko gero yra paskutinėje vietoje. Tokia jau ta mokyklos realybė – ilgai joje dirbant nesunku suragėti, atitolti ir tapti vaikščiojančia karikatūra, kuri vien atidirba paskirta darbą, o per pertrauką bukai spokso į kompiuterio ekrane atsiverstą dienyną arba abejingai valgo pašildytus grikius. Net tokios absurdiškos scenos, kai anglų kalbos mokytoja liepia mokiniams suvaidinti gerą naktį nugyvenusią sutuoktinių porą, nenutolsta nuo realių, kad ir kartais atsitiktinių, mokytojų pasyvaus smurto apraiškų.
Spektaklyje „Mokyk mane“ susitinka du frontai – mokytojai ir mokiniai. Kaip jau minėjau, beveik visi mokytojai čia atskleidžiami per šaržus ir įsisenėjusį šaltį. Išskyrus viena – Vitalijos Mockevičiūtės vaidinama biologijos mokytoja, kurią, to dar nežinodami, pasitinkame prie teatro durų įkurdintoje palapinėje su mokyklos vėliava ir balionėliu, ant kurio užrašyta „mokytoja laikykis!“. Ši pedagogė atrodo vienintelė gyva visoje mokykloje, jai vis dar rūpi mokiniai, lygiai taip pat kaip ji rūpi mokiniams. Kol ji badaudama streikuoja prieš mokyklos politiką, visokiems „išsišokimams“ šalti mokytojai ją tik niekina. Čia ji reprezentuoja visus tuos mokytojus, kurie bando kažką keisti, bet susiduria su įsisenėjusiu sistemos nepaslankumu ir surambėjimu, dažniausiai sklindančiu iš pačių kolegų. Jautrus momentas spektaklio audinyje – trumpas, pašėlusiai gyvas ir desperatiškas mokytojos šokis (choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė), tarsi juo būtų bandoma nusikratyti nemaloniai prie kūno limpančią švietimo sistemos neteisybę.
Tuo metu mokiniai išgyvena savas dramas, kurias atskleidžia iš įrašų girdimas mokinės Viltės (Aistės Rocevičiūtės) balsas – besibastydama gatvėmis ji pasakoja apie savo išgyvenimus, o kartu išduoda, iš ko klasėje tyčiojamasi, pas ką namie tėvai yra linkę išgerti. Viltė nesirodo mokykloje, jos egzistavimą pabrėžia tik mokytojų klausimai apie jos nebuvimą, kurie jau ima nervinti įsijautrinusius mokinius, nes mergina neatsako į žinutes. Viltės žodžiai jautriai brėžia paauglio išgyvenimus mokykloje – vienatvę, sutrikimą, bekryptiškumą, o kartu ir kuria esminę spektaklio įtampą, nuojautą, kad kažkas nutiks.
Vis tik, nors šis spektaklis yra apie mokyklą, nesinori sakyti, kad jis skirtas būtent paaugliams. Suaugusiųjų auditorijai čia atstovauja scenos krašte pakabinta švieslentė, „verčianti“ į žmonių kalbą anglišką mokinių slengą. Kartu čia nėra taip stipriai ir išsamiai gręžiamasi į paauglio pasaulio problemas, aprėpiamų konfliktų ir sunkumų amplitudė ko gero daug įdomesnė suaugusiojo negu paauglio žvilgsniui. Galiausiai justi, kad toks spektaklis gali būti reikalingesnis suaugusiajam – ne tik suprasti savo pasaulio paauglius, bet ir pasigilinti į mokyklinės sistemos klystkelius, per kuriuos žengia ir yra auginama mūsų jaunoji karta.
„Mokyk mane“ atstovauja abiem – tiek mokytojų, tiek mokinių – frontams, tačiau nesiekia spręsti ar net labai aiškiai ir objektyviai išryškinti problemos. Visas spektaklis yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti. Jis užduoda kryptį mąstyti, kviečia pratęsti spektaklyje pradėta mintį. O galvoti čia tikrai yra apie ką – apie laiko at-/užšaldytus mokytojus ir apie mokytojus, kurie nepasiduoda, apie mokyklinės sistemos gniaužtus, apie paauglių išgyvenimus ir apskritai paauglystę. Bent jau tikrai leidžia prisiminti save mokykloje ir lyginti scenoje matomus mokytojus su savaisiais. Galiausiai – smagu, kad spektaklyje lygiaverčiai justi kiekvieno kūrybinės komandos nario ranka: su mumis apie mokyklą kalba tiek scenografija, tiek muzika, tiek kostiumai. Spektaklis alsuoja mokyklos tema – nuo nulinkusios „ų“ iki alyvinės skaros, nuo išsprogstančios techno muzikos iki repetityvios choreografijos.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
