Kai teatras prie pjesės „Ponai Glembajai“ pavadinimo prideda savąjį žodį „Elitas“, gali prisiekti visais šventaisiais, kad spektaklis bus apie elito ištvirkimą, degeneraciją, jo nuvainikavimas. Nes teatras be lengvai paslėptų minčių ir kontrastų negali – tokia jo prigimtis.
 |
| Elito paradas en face |
Ir būtų staigmena, jei būtų pasakojama apie tikrąjį elitą, aristokratiją, kurios mums verkiant reikia. Bet tai priklauso nuo to, kas pasakoja. Kroatų režisierius Ivica Buljanas taip pat įrašytas prie teatrinio elito. Jis yra vienas tarptautinio teatrų tinklo „Europos teatrų konvencija“ aktyvių veikėjų – tinklo, jungiančio teatrus, kurių spektaklių kokybe, švelniai tariant, negalima aklai pasitikėti. Jis yra ir tarptautinio Zagrebo teatro festivalio meno vadovas, o šis festivalis per ketverius egzistavimo metus į Kroatijos sostinę atvežė vienus brangiausių ir įdomiausių pasaulio režisierių, kurių kiti garsūs ir stiprias tradicijas turintys festivaliai neįperka. Bet tai tik parodo šalies ir jos valdžios rūpestį kultūra ir paties festivalio gerus ryšius su valdžia ir komerciniais rėmėjais. Buljanas jau pastatė nemažai spektaklių, ypač pagal modernias gerų dramaturgų pjeses (Bernard‘as-Marie Koltesas, Heineris Mülleris, Robertas Walseris, Elfriede Jelinek, Botho Straussas...) Kroatijoje ir Slovėnijoje, bet šie teatrai yra periferiniai ir nieko apie šių šalių teatrinę kokybę nesako – nors iš tiesų tiek Kroatijos, tiek Slovėnijos teatrai yra gilioje Europos periferijoje. Bet „Europos teatrų konvencijos“ dėka jis šiandien atsidūrė Lietuvoje ir supažindino mus su Kroatijos klasiko Miroslavo Krležos pjese „Ponai Glembajai“.
Pjesė, parašyta 1928 m., pasakoja apie Austrijos-Vengrijos imperijos magnatų šeimos griūtį. Parašyta netrumpais monologais, dažnai nesusikertančiais vienų su kitais, bet spinduliuojančiais grėsmę ir artėjančią baigtį, ji – beveik teatrinis Luchino Visconti „Dievų žlugimas“. Moralinis pakrikimas klesti visame kame nuo korupcijos iki bankroto – tiek finansinio, tiek dvasinio. Tačiau ji nėra išausta įtaigiu stiliumi, kokiu spindėjo šiai Krležos pjesei siužetais artimi Thomo ir Heinricho Mannų romanai, pagaliau visa Europos kultūra, po Pirmojo pasaulinio karo bręstanti antrajai katastrofai ir dar vienam perdalijimui. Greičiau tarpais suabejodavai klausydamasis tų veikėjų pasažų, ar čia dar nenukrypta į grafomaniją? O gal kaip tik naivūs sakiniai ir atveria kelius į pjesės sušiuolaikinimą, kuris jau darosi artimesnis ne romanui, o TV serialams?
 |
| Aistra mirties akivaizdoje. Vytautas Rumšas (jaun.) – Leonas, Rimantė Valiukaitė – Baronienė Kastelli-Glembaj |
Tačiau scenoje viskas priklauso nuo to, kaip tu pasakysi tuos pasažus. Režisierius mums pateikia tris stilistiškai visiškai skirtingus veiksmus. Pirmajame vyksta kažkoks keistokas veikėjų – kartu ir aktorių – apsitrynimas, valkiojimasis nuo vieno prie kito su taure rankoje ir savo gyvenimo motto, apsikeitimai protingomis frazėmis ir vokiškais sakiniais (kurių vokietis nesuprastų). Dekoracijos nepretenzingos, skoningos tiek, kad užuostum šiokį tokį prabangos dvelksmą (scenografas Tomislavas Čiurkovičius). Kostiumai jau – iš žurnalų „elitui“ serijos (ne veltui dailininkė Ana Savič Gecan pelnė prizus už madų šou, dalyvavo žurnalų „Style“, „Elle“ fotosesijose, rengė „Eurovizijos“ dalyvius). Užtat muzika – lyg būtum užklydęs į praeito amžiaus pabaigos jugoslavų barą, tiesiog tokia estrada su roko prieskoniu. Vytauto Rumšo (jaun.) Leonas vulgariai kvailai pažaidžia apelsinais su savo vienuole seserimi Andželika (Jūratė Vilūnaitė). Persirengia kostiumu priekiu į nugarą. Maištininkas-menininkas ir kiek pižonas. Visi prisistatė, pertrauka.
Antras veiksmas pakrypsta į normalų akademinį tradicinį teatrą ir yra paliktas tėvui ir sūnui aiškintis santykius dėl praeities, dėl mirusios motinos, ją pakeitusios pamotės, kuri, buvusi prostitutė, sėkmingai perkelia viešnamio tradicijas į rūmus. Žodžių dvikova intensyvi, aštri, ir čia jau viskas paliekama aktoriams. Vytautai Rumšai jaunesnysis ir vyresnysis stebuklų nerodo, bet veiksmą ir patį spektaklį, jo dramą įstato į vėžes, juolab čia jiems palikta tempti visą nemenką dramaturginį krūvį. Ir jie jį garbingai ištempia.
Trečiame veiksme režisieriui pasirodė negana tradicijų, ir jis nusprendė imtis novacijų. Bet kitaip, nei jo 8-ame dešimtmetyje užbuksavusiu mąstymu nepavadinčiau tų teatrinių „išmonių“, kai laidotuvės virsta kabaretu su dainuojančiais, nors ir bebalsiais ar beklausiais aktoriais, kai scenoje susikergia įvairūs stiliai, – ir prieš kostiumų bei apšvietimo beskonybę aktorių darbai kapituliuoja kaip Austrija-Vengrija po Pirmojo pasaulinio. Tai galima pavadinti ir elitiniu kroatų žvilgsniu į Lietuvos teatrinę provinciją – juk „runkelių elitas“ (tiksli Mauzerio ir Sūrskio sąvoka) visados žvelgia į kitus iš aukšto. Bet šis teatrinis elitas ima žlugti sulig kiekviena scena, kurios apoteozė yra net ne gyvas dalmatinas, išbėgantis paviauksėti, bet Leono ir baronienės Kastelli-Glembaj (Rimantė Valiukaitė) dialogas prie mirusio tėvo lovos.
 |
| Andželika (Jūratė Vilūnaitė) ir Leonas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vien dėl teatrologinio malonumo verta tiek laukti, kad išvystum tokį režisieriaus apsigavimą, tiesiog visišką teatrinę nejautrą. Kaip ir gali numanyti, baronienė, mirus jos maitintojui, imasi jaunojo Glembajaus. Tiksliau, abu ima vienas kitą, bet, scenai užsitęsus, nebeturi ką veikti ir sustingsta, nes teatras – ne pornofilmas. Režisieriui to vis dėlto pasirodo maža, jis nori didesnės dramos, tad pakoreguoja Krležą, ir jaunėlis Glembajus imasi savo sesers, o vėliau jos panori ir baronienė. Tai turėjo būti visiškas elito nulinčiavimas, tačiau linksmas salės juokas galutinai nurengia patį režisierių.
Todėl keista Nacionalinio teatro internetiniame puslapyje skaityti, jog su lietuvių aktoriais, „skirtingai nuo kažkada LNDT dirbusio Larry Zappios, šie užsieniečiai atrado bendrą kalbą ir visi kartu dalyvauja kūrybiniame procese“. 2002 m. kroato Zappios pastatyti „Europiečiai“ šiandien prisimena kaip vienas tų retų spektaklių, leidžiančių teatrui prisiimti Nacionalinio vardą – tiek dėl geros Howardo Barkerio dramaturgijos, tiek dėl temos apie Europos radimąsi, tiek dėl protingos režisūros ir įsimintinų aktorių darbų. Čia, manau, kūrėjai išties turėjo džiaugtis, kad aktoriai juos išklausė.
Tarptautiniai projektai visada rizikingi, ypač kai šaudoma aklai. Teatras šiam spektakliui pasirinko neblogą aplink-teatrinių sferų veikėją, bet tai retai kada sutampa su tikruoju menu. Ir panaudojo ne tik 50 000 Lt iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo, bet, spėju, ir antra tiek pagal projektą, kuris įvardintas kaip „Tarptautinė apsikeitimo programa (Vilnius-Zagreb) Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras – Zagrebo Jaunimo Teatras“. Jei dar atsakomasis vizitas neįvyko – siūlau teatrui atsakyti taip pat deramai. Savojo „elito“ mes irgi turime sočiai.
