Aktorius atrado artimą sielą

Rūta Oginskaitė 2009-02-25 Lietuvos rytas, 2009 02 25
Poetas Vladas Šimkus. Foto iš tekstai.lt

aA

Rolandas Kazlas, kurį laiką manęs, kad nesupranta poezijos, surado sau artimą poetą. „Lėlės“ teatre įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera.

Spektaklyje „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas deklamuoja V.Šimkaus eilutes: „Tai kas, kad mes nuolatinėj kelionėj - /Nė vienas širdies virpesys nepražus, /Ir tu pastversi /Tiesiai perone /Neatvėsusius mano žodžius“.

Aktorius deklamuoja, džiaugiasi ir stebisi - žiūrovų reakcija premjerų metu įrodė, kad poeto žodžiai tikrai neatvėsę. O juk poezijos rinkinys „Gražiausia sekundė“, kuris prasideda cituotu eilėraščiu, buvo išleistas 1960 metais. Ir paties poeto nebėra jau nuo 2004-ųjų, o ir rašyti eilėraščius jis nustojo pernelyg anksti - jo paskutinės knygos yra datuotos 1973, 1982 metais.

Liko vertėjas ir redaktorius

Kurdamas spektaklį „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas dirbo tarytum kultūros archeologas. Aktoriui rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie poetą, kuris jam atrodo „išmintingai nerimtas arba tiesiog žemiškai paprastas“. Ir nors pats R.Kazlas dar buvo ketverių metukų vaikas, kai pasirodė pašaipūniška V.Šimkaus knyga „Bitės pabėgėlės“, šiandien jis žino, kad tada, 1973-iaisiais, „visi citavo“ ten paskelbtas parodijas.

Būtent toje knygoje tarytum juokaudamas V.Šimkus pareiškė tai, kas dabar cituojama kaip chrestomatija: „Ir jeigu sielvartingos mano strofos / taip pat priartina prie katastrofos - pasiaukoti pirmas aš galiu. / Einu į potekstę. Tyliu“. O iš tikrųjų tai būta poeto nuosprendžio sau. Toliau poetas buvo tik vertėjas ir kitų poetų redaktorius. Anot literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, dirbdamas su kolegų rankraščiais V.Šimkus sugebėdavo „paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo“.

Nuo komizmo - dramos link

R.Kazlas „Geležyje ir sidabre“ tapo personažu, paklusdamas poeto eilių tėkmei, o šiam personažui aplinką sukūrė scenografė Neringa Keršulytė. Toji aplinka - ir teatras su žaisminga „Lėlės“ uždanga, ir vienišo žmogaus kambarys.

Spektaklio pradžiai R.Kazlas - inscenizacijos autorius ir režisierius - pasirinko šmaikščiuosius eilėraščius iš „Bičių pabėgėlių“. Pats personažas - tarsi žmogus iš minios, publikos dalis. Jis ir užlipa į sceną iš salės. Šnekina žiūrovus taip, kad šie atsiliepia. Kontaktas užmezgamas, ir toliau R.Kazlas veda savo žiūrovus gilyn į V.Šimkaus poeziją. Gilyn - vadinasi, ten, kur rimčiau ir skaudžiau. Ir tolyn - į sceną, kurią slėpė uždanga, į sielą, kuri dangstėsi ironija.

Prie žodžio prideda judesį

Regime vaidinamus eilėraščius. Ne vien žodžių, bet ir judesio išraišką. Tarsi poeto žodis be artisto pavaidinimo nepasiektų adresato ar nebūtų teisingai suprastas. Bet R.Kazlas žino, ką daro. Sakydamas eilutes apie žmogelį „nelabai tvirtų, matyt, jau kojų“, aktorius tokias kojas dar ir pavaizduoja. Gal šiandieniam žiūrovui tai būtina?

Arba, atsidūrus vienišojo būste, stalinė lempa apdengiama herojaus šaliku. Ir štai jau yra tariama pašnekovė - galbūt ilgai laukta moteris „iš Liepų gatvės“. Abu - prie vieno stalo. R.Kazlas akivaizdžiai liepsnoja atrastąja V.Šimkaus poezija. Ta liepsna ir dalijasi. To, ką jis sudėjo į vienos dalies monospektaklį, užtektų bent trims vaidinimams.

Tačiau nenoriu čia pasielgti kaip scenos darbininkai R.Kazlo sumanytame „Geležies ir sidabro“ finale: jie be ceremonijų įsibrauna į vaidinimą ir išgrūda artistą. Užteks, girdi, išpažinčių ir išsidirbinėjimų. Tai, ką matome „Geležyje ir sidabre“, - naujas etapas R.Kazlo kūryboje. Jis pats dar tik apsižiūri, įžengęs į poeziją. O artisto liepsna sušildys dar daug sužvarbusių sielų.

Poetas - tarsi sielos brolis

Rolandas Kazlas,

aktorius

„Visada maniau, kad nemėgstu poezijos, nesuprantu jos. Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai.

Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto - kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio.

Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.