Aktorius atrado artimą sielą

Rūta Oginskaitė 2009-02-25 Lietuvos rytas, 2009 02 25
Poetas Vladas Šimkus. Foto iš tekstai.lt

aA

Rolandas Kazlas, kurį laiką manęs, kad nesupranta poezijos, surado sau artimą poetą. „Lėlės“ teatre įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera.

Spektaklyje „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas deklamuoja V.Šimkaus eilutes: „Tai kas, kad mes nuolatinėj kelionėj - /Nė vienas širdies virpesys nepražus, /Ir tu pastversi /Tiesiai perone /Neatvėsusius mano žodžius“.

Aktorius deklamuoja, džiaugiasi ir stebisi - žiūrovų reakcija premjerų metu įrodė, kad poeto žodžiai tikrai neatvėsę. O juk poezijos rinkinys „Gražiausia sekundė“, kuris prasideda cituotu eilėraščiu, buvo išleistas 1960 metais. Ir paties poeto nebėra jau nuo 2004-ųjų, o ir rašyti eilėraščius jis nustojo pernelyg anksti - jo paskutinės knygos yra datuotos 1973, 1982 metais.

Liko vertėjas ir redaktorius

Kurdamas spektaklį „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas dirbo tarytum kultūros archeologas. Aktoriui rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie poetą, kuris jam atrodo „išmintingai nerimtas arba tiesiog žemiškai paprastas“. Ir nors pats R.Kazlas dar buvo ketverių metukų vaikas, kai pasirodė pašaipūniška V.Šimkaus knyga „Bitės pabėgėlės“, šiandien jis žino, kad tada, 1973-iaisiais, „visi citavo“ ten paskelbtas parodijas.

Būtent toje knygoje tarytum juokaudamas V.Šimkus pareiškė tai, kas dabar cituojama kaip chrestomatija: „Ir jeigu sielvartingos mano strofos / taip pat priartina prie katastrofos - pasiaukoti pirmas aš galiu. / Einu į potekstę. Tyliu“. O iš tikrųjų tai būta poeto nuosprendžio sau. Toliau poetas buvo tik vertėjas ir kitų poetų redaktorius. Anot literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, dirbdamas su kolegų rankraščiais V.Šimkus sugebėdavo „paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo“.

Nuo komizmo - dramos link

R.Kazlas „Geležyje ir sidabre“ tapo personažu, paklusdamas poeto eilių tėkmei, o šiam personažui aplinką sukūrė scenografė Neringa Keršulytė. Toji aplinka - ir teatras su žaisminga „Lėlės“ uždanga, ir vienišo žmogaus kambarys.

Spektaklio pradžiai R.Kazlas - inscenizacijos autorius ir režisierius - pasirinko šmaikščiuosius eilėraščius iš „Bičių pabėgėlių“. Pats personažas - tarsi žmogus iš minios, publikos dalis. Jis ir užlipa į sceną iš salės. Šnekina žiūrovus taip, kad šie atsiliepia. Kontaktas užmezgamas, ir toliau R.Kazlas veda savo žiūrovus gilyn į V.Šimkaus poeziją. Gilyn - vadinasi, ten, kur rimčiau ir skaudžiau. Ir tolyn - į sceną, kurią slėpė uždanga, į sielą, kuri dangstėsi ironija.

Prie žodžio prideda judesį

Regime vaidinamus eilėraščius. Ne vien žodžių, bet ir judesio išraišką. Tarsi poeto žodis be artisto pavaidinimo nepasiektų adresato ar nebūtų teisingai suprastas. Bet R.Kazlas žino, ką daro. Sakydamas eilutes apie žmogelį „nelabai tvirtų, matyt, jau kojų“, aktorius tokias kojas dar ir pavaizduoja. Gal šiandieniam žiūrovui tai būtina?

Arba, atsidūrus vienišojo būste, stalinė lempa apdengiama herojaus šaliku. Ir štai jau yra tariama pašnekovė - galbūt ilgai laukta moteris „iš Liepų gatvės“. Abu - prie vieno stalo. R.Kazlas akivaizdžiai liepsnoja atrastąja V.Šimkaus poezija. Ta liepsna ir dalijasi. To, ką jis sudėjo į vienos dalies monospektaklį, užtektų bent trims vaidinimams.

Tačiau nenoriu čia pasielgti kaip scenos darbininkai R.Kazlo sumanytame „Geležies ir sidabro“ finale: jie be ceremonijų įsibrauna į vaidinimą ir išgrūda artistą. Užteks, girdi, išpažinčių ir išsidirbinėjimų. Tai, ką matome „Geležyje ir sidabre“, - naujas etapas R.Kazlo kūryboje. Jis pats dar tik apsižiūri, įžengęs į poeziją. O artisto liepsna sušildys dar daug sužvarbusių sielų.

Poetas - tarsi sielos brolis

Rolandas Kazlas,

aktorius

„Visada maniau, kad nemėgstu poezijos, nesuprantu jos. Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai.

Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto - kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio.

Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.