Rolandas Kazlas, kurį laiką manęs, kad nesupranta poezijos, surado sau artimą poetą. „Lėlės“ teatre įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera.
Spektaklyje „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas deklamuoja V.Šimkaus eilutes: „Tai kas, kad mes nuolatinėj kelionėj - /Nė vienas širdies virpesys nepražus, /Ir tu pastversi /Tiesiai perone /Neatvėsusius mano žodžius“.
Aktorius deklamuoja, džiaugiasi ir stebisi - žiūrovų reakcija premjerų metu įrodė, kad poeto žodžiai tikrai neatvėsę. O juk poezijos rinkinys „Gražiausia sekundė“, kuris prasideda cituotu eilėraščiu, buvo išleistas 1960 metais. Ir paties poeto nebėra jau nuo 2004-ųjų, o ir rašyti eilėraščius jis nustojo pernelyg anksti - jo paskutinės knygos yra datuotos 1973, 1982 metais.
Liko vertėjas ir redaktorius
Kurdamas spektaklį „Geležis ir sidabras“ R.Kazlas dirbo tarytum kultūros archeologas. Aktoriui rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie poetą, kuris jam atrodo „išmintingai nerimtas arba tiesiog žemiškai paprastas“. Ir nors pats R.Kazlas dar buvo ketverių metukų vaikas, kai pasirodė pašaipūniška V.Šimkaus knyga „Bitės pabėgėlės“, šiandien jis žino, kad tada, 1973-iaisiais, „visi citavo“ ten paskelbtas parodijas.
Būtent toje knygoje tarytum juokaudamas V.Šimkus pareiškė tai, kas dabar cituojama kaip chrestomatija: „Ir jeigu sielvartingos mano strofos / taip pat priartina prie katastrofos - pasiaukoti pirmas aš galiu. / Einu į potekstę. Tyliu“. O iš tikrųjų tai būta poeto nuosprendžio sau. Toliau poetas buvo tik vertėjas ir kitų poetų redaktorius. Anot literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, dirbdamas su kolegų rankraščiais V.Šimkus sugebėdavo „paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo“.
Nuo komizmo - dramos link
R.Kazlas „Geležyje ir sidabre“ tapo personažu, paklusdamas poeto eilių tėkmei, o šiam personažui aplinką sukūrė scenografė Neringa Keršulytė. Toji aplinka - ir teatras su žaisminga „Lėlės“ uždanga, ir vienišo žmogaus kambarys.
Spektaklio pradžiai R.Kazlas - inscenizacijos autorius ir režisierius - pasirinko šmaikščiuosius eilėraščius iš „Bičių pabėgėlių“. Pats personažas - tarsi žmogus iš minios, publikos dalis. Jis ir užlipa į sceną iš salės. Šnekina žiūrovus taip, kad šie atsiliepia. Kontaktas užmezgamas, ir toliau R.Kazlas veda savo žiūrovus gilyn į V.Šimkaus poeziją. Gilyn - vadinasi, ten, kur rimčiau ir skaudžiau. Ir tolyn - į sceną, kurią slėpė uždanga, į sielą, kuri dangstėsi ironija.
Prie žodžio prideda judesį
Regime vaidinamus eilėraščius. Ne vien žodžių, bet ir judesio išraišką. Tarsi poeto žodis be artisto pavaidinimo nepasiektų adresato ar nebūtų teisingai suprastas. Bet R.Kazlas žino, ką daro. Sakydamas eilutes apie žmogelį „nelabai tvirtų, matyt, jau kojų“, aktorius tokias kojas dar ir pavaizduoja. Gal šiandieniam žiūrovui tai būtina?
Arba, atsidūrus vienišojo būste, stalinė lempa apdengiama herojaus šaliku. Ir štai jau yra tariama pašnekovė - galbūt ilgai laukta moteris „iš Liepų gatvės“. Abu - prie vieno stalo. R.Kazlas akivaizdžiai liepsnoja atrastąja V.Šimkaus poezija. Ta liepsna ir dalijasi. To, ką jis sudėjo į vienos dalies monospektaklį, užtektų bent trims vaidinimams.
Tačiau nenoriu čia pasielgti kaip scenos darbininkai R.Kazlo sumanytame „Geležies ir sidabro“ finale: jie be ceremonijų įsibrauna į vaidinimą ir išgrūda artistą. Užteks, girdi, išpažinčių ir išsidirbinėjimų. Tai, ką matome „Geležyje ir sidabre“, - naujas etapas R.Kazlo kūryboje. Jis pats dar tik apsižiūri, įžengęs į poeziją. O artisto liepsna sušildys dar daug sužvarbusių sielų.
Poetas - tarsi sielos brolis
Rolandas Kazlas,
aktorius
„Visada maniau, kad nemėgstu poezijos, nesuprantu jos. Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai.
Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto - kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio.
Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“
