Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyta Agniaus Jankevičiaus premjera „Gentis" pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštųjų Šimonių likimas". „Tai nemenkas profesinis iššūkis. Kaip klasikinį, chrestomatinį lietuvių literatūros aukso fondo kūrinį, tokį nepatogų scenai, perteikti teatro erdvėje? Juolab, kad pačiam įdomu dirbti su šiuolaikine medžiaga, neflirtuoti su buvusiu laiku...", - kalba režisierius spektaklio programėlėje. Iš tiesų, išgirdusi, jog Jankevičius stato Simonaitytės kūrinį, nustembi - juk jam tokia artima šiuolaikinė, poetiškumu, filosofiškumu ir giliu dramatizmu persismelkusi dramaturgija, kalbanti apie šiandienos žmogų, o štai čia Simonaitytė su savąja kaimo buitimi. Tačiau rezultatas visai neprastas: režisierius ne tik atskleidžia gilesnius veikėjų psichologinius klodus, bet ir visą Šimonių tragediją pakylėja į mistika alsuojantį lygmenį.
„Gentyje", kaip ir galima tikėtis, nėra realistinės kaimo kasdienę aplinką vaizduojančios scenografijos ir lietuvių tautinį kostiumą reprezentuojančios veikėjų aprangos. Taip pat nėra įprasto veiksmo „čia ir dabar" (tai greičiau prisiminimų nuotrupos), kuriame dominuotų įprasti dialogai. Pastarųjų spektaklyje yra, tačiau jie iškyla kaip fragmentai, kaip aidas tolimos praeities, ir netampa veiksmo varikliu. Kaip yra būdinga Jankevičiaus spektakliams, čia į pirmą vietą prasiveržia veikėjų dramatiški monologai, tarp kurių gimsta netiesioginis, gilesnis, daugiareikšmis dialogas.
Dialogas mezgasi ir tarp režisieriaus ir rašytojos, tarp XXI ir XIX amžių. Režisierius nesiekia scenoje pavaizduoti visų Šimonių likimų, jis pasirenka Rožės Šimonytės šeimos tragišką lemtį. Simonaitytės kūrinyje pabrėžiama šios giminės likimui turėjusio Pirmojo pasaulinio karo įtaka, kuomet vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, iš kurio ir kilo Šimoniai - Lietuvos bajorai, vėliau tapę eiliniais valstiečiais. Jankevičius akcentus dėlioja ties susivienijimo sąvoka - šeimos, tautos kaip vieningos „komandos" idėja. Iš čia ir spektaklio pavadinimas - „Gentis". Būtent šeimos nevieningumas, abejingumas kito nelaimei ir sunaikina Rožės šeimą tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Taip XIX a. kaimo realijos priartėja prie šių dienų Lietuvos: juk ir dabar ta pati problema - riejamės, darkomės, kiekvienas sau „ropę skutam", meilę artimui nurungia meilė pinigams ir t.t. Ir tai galima taikyti tiek atskiros šeimos, tiek visos valstybės mastu.
Kita vertus, spektaklio audiovizualinė pusė kelia ir kitokias mintis - kai kas šioje Šimonių istorijoje jau nebėra taip aktualu ir į Simonaitytės kūrinį tarsi žvelgiama kaip į mūsų protėvių gyvenimo tam tikrą istorinį tarpsnį, kaip į prisiminimą. O dar kartkartėmis atrodo, jog režisierius ir rašytoja scenoje „grumiasi" ir iki pat spektaklio pabaigos, ir lauki, kuris kurį įveiks. Realizmo ir iliustratyvumo spektaklyje neišvengiama, ypač antroje spektaklio pusėje. Kova baigiasi maždaug lygiosiomis.
Ingos Mikutavičiūtės Rožė pradeda ir užbaigia spektaklį. Stovėdama prieš dar užtrauktą scenos uždangą ji ilgesingai prisimena savo gimtąsias vietas, artimuosius ir ateina į kapines aplankyti jų kapų. Tuomet uždanga prasiskleidžia ir atsiveria daugybe raudonų rožių žiedų nuklotos scenos grindys ir senovinės kėdės (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė), o priešais - didelis ekranas su Vladimiro Šerstabojevo kurtomis videoprojekcijomis, kuriose matosi erškėčių fragmentai, šmėkšteli Rožės artimųjų antkapių fotografijos, vėliau Sobrienės šešėlis, kryžius, milžiniškas rožės žiedas ir kt. Taigi, Rožė, dėdama raudonas rožes ant kapų (kėdžių), prisimena, kas jos šeimoje dėjosi iki jai gimstant ir koks tragiškas likimas ištiko jos motiną, o tuo pačiu ir ją pačią.
Ant kėdžių sėdasi atmintyje atgiję šeimos-genties nariai: senelis Krizas (Gintaras Adomaitis), močiutė Ilžė (Jūratė Onaitytė), dėdė Vilius (Gintautas Bejeris), jo žmona Etmė (Daiva Rudokaitė), tėvas Mikas (Aleksandras Kleinas) ir motina Urtė (Gabrielė Aničaitė). Spektaklyje susitelkiama ties Urtės tragedija: Aničaitės Urtė per prievartą iškeliauja mergauti pas Sobrius, kur ją suvedžioja Sobrių sūnus Mikas. Ji pastoja, suvedžiotojas ją palieka, jos nebepriima atgal netgi šeima. Urtė nutaria nusižudyti, tačiau ją, besirengiančią šokti į šaltos upės vandenis, sulaiko jos tėvas. Urtė miršta po Rožės gimimo. Pastaroji lieka sąnarių liga sergančia, todėl vaikščioti negalinčia našlaite.
Itin vizuali sceninė erdvė, „estetiškai niūrios" videoprojekcijos, apšvietimas, aktorių kūnų energetika, ekspresyvi muzika šią Urtės dramą paverčia paslaptinga, nerimastinga, o konkretūs žmonės-veikėjai regisi it baugios šmėklos, trokštančios įvykdyti teisingumą. Paties režisieriaus parinktoje muzikoje nuolat atsikartoja kalavijo žvangėjimas - it negailestingi ir žiaurūs likimo kirčiai: „likimas ne vieną yra užgavęs, likimas palieka žymę kiekvieno veide, kiekvieno akyse". Dar vienas įsimintinų spektaklio momentų - Didžiojoje salėje užgęsta šviesos ir įsivyrauja visiška tamsa, tuomet scenoje žybteli vis skirtingos spalvos taškas, išsiplečiantis į spalvotas plokštumas, virš žiūrovų galvų paleidus dūmus kaip lazerių šou. Taip vizualizuojamas veikėjų prisimintas gaisras.
Reikia pripažinti, jog įdomiai pastatyti „Aukštųjų Šimonių likimą" šiuolaikinio teatro scenoje yra gana sunki užduotis. Galima eiti blogiausiu keliu - statyti iliustratyviai, galima dekonstruoti arba ieškoti kitokio varianto. Agnius Jankevičius nesiekia šio kūrinio perteikti itin šiuolaikiškai. Jis jį nuspalvina magiškomis spalvomis, atkeliavusiomis iš ankstesnių spektaklių pagal Danielio Danis kūrybą.
