„Nuostabių aktorių teatras, kuris pasitiki žiūrovų vaizduote“, „įdomus teatro ruduo Helsinkyje gavo naują kerintį vaidinimą“, „švytintis kūrinys“, „stipriai jaudinantis ir švelnus spektaklis“.

„Ar eisi į šauniausią metų balių?“ – itin džiugiai paklausė kolegė, o jos akyse suspindo Karibų jūros saulėlydžiai. Ką ji įsivaizduoja?– bandžiau spėti. „Tai susitiksime vakare“,– tądien bent du „meno žmonės“ konstatavo neišvengiamai privalomą-savanorišką buvimą TAME vakare.

Daugeliui mūsų žinios apie Rusijos teatro ir kino garsenybes sustojo ties prieš porą dešimtmečių patirtais ir užfiksuotais įspūdžiais. Informacija lyg ir pasiekia, tačiau nebe tokiais mastais ir formomis, kaip kad buvo anksčiau.

Praėjusį savaitgalį Vilniaus mažojo teatro organizuotas tarptautinis festivalis „Kalėdiniai susitikimai“ pateikė pirmąją dovaną – seniai mylimą rusų kino ir teatro aristokratą S.Jurskį.

Mes žinome, kas yra homoseksualai ir kaip su jais kovoti. Mes skaitėme, matėme, užjaučiame, bet … mums jau atsibodo ši mada. Tačiau ką jūs darysite, jei gėjų parade išvysite ir savo vaiką?

Šiandien Kultūros ministerijoje paskelbti nacionalinės premijos laureatai. Tarp devynių kūrėjų – teatro režisierius Gintaras Varnas.

Naujojoje scenoje „apgyvendinęs“ naujus ir senuosius savo spektaklius, atšventęs įkurtuves Vilniaus mažasis teatras žiūrovams rengia visą kalėdinį mėnesį.

Teatrinės fotografijos sezonas: praėjus savaitei po Rimgaudo Karvelio milžiniškos parodos Jaunimo teatre, trečiadienį Vilniaus „Prospekto“ galerijoje buvo pristatyta Algimanto Aleksandravičiaus paroda ir albumas „Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio dramos teatras“.

„Velnias mane nešė į tą galerą“,– daugelis prisimena šią klasikinę Rimgaudo Karvelio tariamą frazę. Tada ją galėjai sieti ir su jo personažu Žerontu, ir su pačiu teatru. O šiandien – matyt, ir su fotografija.