Pažiūrėti spektaklio pagal savo pjesę „Vaidinant auką” ir susitikti su jo žiūrovais bei statytojais į Vilnių trumpam buvo atskridę broliai Presniakovai. Panašu, kad viešiems kalbėjimams dramaturgai Olegas ir Vladimiras Presniakovai jau seniai ištobulino elgesio taktiką.
Menų spaustuvė po „Ateinančiųjų” programos pristato atrinktus geriausius spektaklius, kurie, kaip tikina kūrėjai, iki tikrųjų premjerų gerokai pakis.
„Pasaulio niekas nepakeis: nei didieji filantropai, nei pasaulio išrinktieji, nei tuo labiau teatras. Menas ne tik gali, bet tiesiog privalo pasaulį reflektuoti, pasakyti savo nuomonę apie jį.” Su Gintaru Varnu kalbasi Dovilė Zelčiūtė.
Rimas Tuminas yra geros ir plačios sielos režisierius. Beveik negalintis pasakyti „ne”.
Kauno valstybinis dramos teatras skelbia naujausių lietuviškų pjesių atranką šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panoramai. Atrankoje kviečiami dalyvauti visi.
Vilniaus mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė gavo pasiūlymą vaidinti antikos poetę Sapfo, kai trys artistės atsisakė imtis erotiško vaidmens Juozo Marcinkevičiaus pjesėje „Poezija ir meilė Lesbo saloje“.
Oficialiai tai vadinosi pirmuoju naujausių prancūzų pjesių skaitymo vakaru, kada aklinai ir be galimybės išeiti užkimštoje Prancūzų centro rūsio salytėje buvo pristatyta Matei Visnieco pjesė „Lokių pandų istorija, parašyta saksofonisto, kuris turi draugę Frankfurte“.
Nuo šiandien Stasio Ušinsko knygą „Lėlių ir kaukių teatras“ galima atsiversti ir išmokti pačiam darytis marionetes. Toks ir buvo lėlininko tikslas.
Šeštadienį savo gimimo Lietuvoje metinėms monospektaklis „Urvinis žmogus“ pasitrigubino. Jį vaidino visi trys „urviniai“: Dainius Kazlauskas, Kostas Smoriginas ir Darius Meškauskas.
