Mūsų įvaizdžiai gyvenimo ir grimo operose

Birutė Mar

Vasario 25 ir 26 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre įvyks OKT/Vilniaus miesto teatrospektaklio „Grimo opera“ premjera. Prieš pusantrų metų jo eskizas buvo pristatytas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“. Bet tik šiemet originaliam poetės ir aktorės Birutės Mar bei kompozitoriaus Antano Kučinsko kūriniui pavyko „persikelti“ į teatrinę aplinką, kur jį globos Vilniaus miesto teatras/Oskaro Koršunovo teatras.

Šio valandą dešimt trunkančio spektaklio didysis privalumas yra jo autentiškumas. Operos libretą iš vietinio kolorito sukūrė lietuvių teatralė. Pasak jos, „viename knygyne su kompozitoriumi Antanu Kučinsku aptikome brošiūrą – grimo vadovėlį. Joje buvo aprašytos grimo pamokos, įvairūs patarimai, kaip grimuotis... O turinys knygelės gale tiesiog padiktavo būsimos pjesės/spektaklio struktūrą: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas…

Dainius Gavenonis

Beveik egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas – savotiškos grimo pamokos, kurių su laiku išmokstame, kol galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik tuščias grimo kambarys. Dar nežinojome, koks tai galėtų būti žanras, bet pavadinimą sugalvojome išsyk – „Grimo opera“ (tai asocijavosi su „muilo opera“, be to, opera – tai žanras, kuriame lyg ir daugiausia sąlygiškumo, „grimo“...). Galvodama apie būsimą pjesę ar libretą, netikėtai aptikau tikrą lobį šiai grimo temai – moterų žurnalus! Perskaičiau gausybę juose publikuojamų interviu – ir „žvaigždžių“, ir „paprastų“ žmonių, senų ir jaunų... Tie tekstai, pristatomi kaip herojų išpažintys ar nuoširdūs monologai apie gyvenimą, pasirodė besą pats tikriausias „grimas“! Pamaniau, galbūt kiekvieno  gyvenimas – tai tarsi vienoks ar kitoks grimas, kurį užsideda siela (šiuolaikiškai ir populiariai tai vadinama „įvaizdžio“ kūrimu, kurį, jei nelabai ryškus – žurnalistai tuojau kaip įmanydami paryškina...)

Rasa Samuolytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Tiesiog žavėjausi tais skaitiniais, tų ištarmių „perlais“. Taip po truputį atsirado pjesės apmatai: grimo pamokų seka ir trijų herojų (Dainininko, Balerinos ir Aktorės) gyvenimo istorijų fragmentai vis kitais gyvenimo tarpsniais, su vis kitu savo įvaizdžiu...”

Spektaklio originalią formą kūrė skirtingų sričių menininkai, todėl  „opera“ įgavo itin ryškių muzikinių ir vizualinių sprendinių. Čia pirmu smuiku groja diriguojantis kompozitorius Antanas Kučinskas. Jis prakalbina „Grimo“ trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Scenografė Jūratė Paulėkaitė kuria kosmetikos priemonių šventyklą, kuri finale griūna kaip koks dangoraižių didmiestis. Neįprastu būdu šiame spektaklyje kurti vaidmenys leido išeksponuoti gausybę Dimitrijaus Matvejevo fotografijų, kuriose – ištisa skirtingo amžiaus ir charakterio personažų paletė (grimo dailininkės – Laura Kreivytė ir Jolanta Rimkutė). Tie personažai – galimi mūsų „įvaizdžiai“ praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi – nes tai juk tėra grimasos, grimas. O Antanas Kučinskas ėmėsi „balsų grimo“ temos: juk balsai – lygiai toks pats grimas: intonacijos, kuriomis kiekvienas mėginame išreikšti savąją emocijų amplitudę – kalbėjimas, juokas, atodūsis, šauksmas, šnabždesys...

Vilniaus miesto teatro/OKT informacija