 |
| „Mato” funkcionierių choras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Herkus Kunčius, nevengiantis aštrių temų ir savo kūriniuose dažnai apgyvendinantis pasaulio istorijos garsenybes, istorinėje dramoje „Matas“ prabyla žinomų Sovietinės Lietuvos partinių bei nomenklatūrinių funkcionierių lūpomis.
Jauno režisieriaus Alberto Vidžiūno, scenografo Arūno Šimonio ir viso būrio talentingų Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių sukurtas spektaklio „Matas“ eskizas dar 2005 m. rudenį sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Dar labiau sustyguotas, šis sceninis kūrinys žada išmoningų ir nepaprastai juokingų situacijų fejerverkus, kurių paradoksai nušviečia tragikomiškus Antano Sniečkaus, Miros Bordonaitės, Leokadijos Diržinskaitės-Piliušenko ir kitų sovietinės Lietuvos veikėjų šešėlius. Spektaklio dailininkas – Artūras Šimonis, vaidina Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Vytautas Kaniušonis, Vitalija Mackevičiūtė, Rasa Rapalytė, Alvydas Šlepikas, Arūnas Vozbutas.
Herkus Kunčius gimė 1965 m. balandžio 18 d. Vilniuje. 1983-1990 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje meno istoriją ir teoriją, 1990-1991 ir 1996-1999 metais dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ dailės skyriaus redaktoriumi, 1991-1995 metais – „Krantų“ žurnalo dailės skyriaus redaktoriumi. Nuo 2000 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcinės kolegijos narys. Kunčius yra parašęs 12 romanų. Jo kūryba versta į anglų, vokiečių, švedų, lenkų kalbas.
Pirmasis Kunčiaus kūrinys teatrui – 1998 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta pjesė „Genijaus dirbtuvė“ (režisierius – Audrius Nakas); 2001 m. šiame teatre pastatyta ir pjesė „Sučiuptas velnias“ (režisierius – Valdas Pranulis). Kelios Herkaus Kunčiaus pjesės pastatytos Lietuvos radijuje, pagal dramaturgo libretą kompozitorius Giedrius Kuprevičius sukūrė Kauno operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“, kuri pastatyta Kauno muzikiniame teatre 2003 m.
Už kūrinius teatrui yra pelnęs antrąją premiją Lietuvos šiuolaikinės dramaturgijos konkurse (1998), Lietuvos teatro sąjungos „Dauguviečio auskaro“ apdovanojimą (1999), Pirmąją premiją Atviros Lietuvos fondo dramaturgijos vaikams ir paaugliams konkurse (2000), Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos“ diplomą (2004).
Po spektaklio teatro fojė įvyks susitikimas su dramaturgu Herkum Kunčium ir spektaklio kūrybine grupe.
Daiva Šabasevičienė
_____________________
Su Albertu Vidžiūnu prieš premjerą kalbėjosi Asta Jonušaitė.
– Kodėl ir kaip pasirinkote režisuoti tokį prieštaringą kūrinį?
– Pačios pjesės prieštaringumas visada išryškėja tik jai susidūrus su žiūrovu. Žinoma, daug ką galima numatyti repeticijų metu, bet šiuo atveju manau, kad ,,Matas” yra prieštaringas ne konkrečiais tekstais, bet savo kontekstu. O mūsų lietuviškasis kontekstas nuo Smetonos laikų iki Romo Kalantos susideginimo ypač prieštaringas.
– Apie ką bus spektaklis „Matas“?
– ,,Matas” – tai Antano Sniečkaus epochos dramaturgija. Kitaip sakant, jos konspektas-pantomima.
– Kaip galite apibūdinti spektaklio žanrą? Ar žiūrovas turėtų tikėtis kažko rimto, nagrinėjančio tarybinių laikų asmenybes?
– Tai – politinis farsas su baleto, operos, pantomimos elementais, pasitelkiant ,,žiauriai” istorines asmenybes. Teatras negali nagrinėti tarybinių laikų asmenybių, jų poelgių – jis gali tik jas pasitelkti, reflektuodamas praeitį. O Kunčius tuo ir žavus, kad jis randa tam tinkamą formą. Asmenybės raida sunkiai atskiriama nuo politinio, socialinio konteksto, nesvarbu, ar istoriją kuria žmogus, ar ji pulsuoja savarankiškai.
– Pirmajame festivalio „Versmė“ etape „Mato“ interpretacija kritikų įvertinta kaip daug žadanti. Ar skaitymuose matyta spektaklio forma ir bus užuomina į dabar kuriamą spektaklį?
– Taip. Formos prasme spektaklio struktūra nesikeis. Daug dalykų tiesiog nespėjome paruošti pjesės skaitymui (pvz. šviesų, garso), todėl dabar atsirasianti švara turėtų spektaklį padaryti įtaigesnį. Žinoma, bus ir visai naujų dalykų, bet jie neturėtų griauti sukurtos minimalistinės ,,žiauriai” istorinių žmonių pantomimos.
– Ką dar norėtumėte pasakyti žiūrovui, kuris abejoja, ar šiais laikais galima statyti tokius spektaklius?
– Jeigu aš abejoju medžiaga – visada ją statau. Ir visada erzina tuščios kalbos,– viena medžiaga tinka statyti, kita nepastatoma ir t.t. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, o jau tada, po sunkių darbų, galime ir padiskutuoti. Abejojančiam siūlyčiau pamatyti ,,Matą”.
www.teatras.lt
