Mantas Adomėnas: „Apeliuojama į abejotinus instinktus reklamos tikslais. Bet tai yra klausimas, į kurį menininkai turi patys ir atsakyti prieš savo sąžinę“.
Jokios specialios atrankos nedariau – esu be galo dėkinga visiems, kurie aukojo savo valandas pokalbiui, kurie šimtus kartų įleido mane į spektaklį, peržiūrą ar premjerą.
Ramūnas Kaubrys: „Mes kuriame ir tikime, kad naujas Muzikinis teatras yra reikalingas ne tik Klaipėdos miesto, bet ir visos Lietuvos gyventojams”.
Mano mimika buvo išdavikiška, nes Korėjoje veidai santūrūs. Man sakydavo: „Tu kaip mažas vaikas, tavo veidas keičiasi kas minutę. Korėjiečiui negalima šitaip!”
Kaip elgtis susidūrus su svetima, nepažinta terpe ir pasaulėjauta? Ar keistis ir prisitaikyti prie kitoniško gyvenimo būdo, ar mėginti pakeisti kitus? O gal siekti, kad kiekvienas turėtų galimybę išlikti savitas ir individualus?
Tai yra kaip psichoterapijos seansai, nes padeda vaikui, jaunam žiūrovui, susivokti mūsų erdvėj ir suprasti, kad jis yra tikrai ne vienišas.
Airida ir Laurynas yra gerai žinomi ne tik gatvės šokių bendruomenei. Po projekto „Tu gali šokti“ jie tapo matomi žymiai didesnei auditorijai, bet ties tuo nesustojo.
Vakare prie arbatos teatro kritikė Rūta Oginskaitė kalbins nuostabų, nepaprastą ir ne taip lengvai perprantamą žmogų – aktorę Eglę Gabrėnaitę. Pokalbio tema – „Drąsa ir gėda teatre“.
„Mazel tov“ – tai hebrajiškas posakis, kurį galima išversti kaip „džiaugiuosi tavo sėkme“. Kai nuoširdžiai džiaugiamės kitų sėkme, patys gauname teigiamų emocijų.
