Dvi moterys ir du vyrai patenka į nenuspėjamas meilės pinkles ir neįtikėtinus sapnus, kuriuose apskritai nė vienas nebesusigaudo: nei kas yra kas, nei kas gi vyksta iš tikrųjų.

Pjesės veiksmas skleidžiasi paprastoje viduriniosios klasės aplinkoje – tai irgi atspindi Ibseno siekį sukurti tikrovišką spektaklį, kurį žiūrovai vertintų kaip realistinį paveikslą.

Žiūrovai ir komisija išvydo keturiolika spektaklių, festivalyje išdalyta aštuoniolika prizų.

Vaizdai su pakrantėje stovinčiais išraiškingos architektūros operos teatrais, koncertų salėmis ar filharmonijomis reprezentuoja miestus ir net tampa ikonomis.

Pjesė parašyta iš asmeninių išgyvenimų. Spektaklyje visa tai pateikta žaismingai, Akvilės parašyti tekstai šmaikštūs, todėl spektaklis įgauna tam tikrą kabareto formą.

Režisierių mažiausiai domina „kapitalizmo raidos Rusijoje“ tematika. O štai pati Rusija – net labai domina. Tiksliau, rusiška šeima ir savitas gyvenimo būdas – palaidas, apgirtęs, neprotingas.

Dar prieš prasidedant Kauno bienalei buvo sutarta, kad „Os Gemeos“ būsimą instaliaciją kaip išeities tašką savo kūriniui panaudos vokiečių choreografas Johannesas Wielandas.

Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę. Todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje. Todėl, kad tai mūsų visų istorija.

Dviejų skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriuos įkūnija Reklaitis ir Čajauskas, priversti gyventi kartu tamsioje pusrūsio patalpoje be langų ir be jokio komforto.