Kam iš tikrųjų mezgame ryšius, siekiame dėmesio, prielankumo, meilės? O gal vienas kito taikiklyje dažniausiai atsiduriame viso labo tik kaip objektai, įrankiai trokštamam, egoistiniam tikslui pasiekti?
Gruodžio 13 d. užgeso žymios mūsų teatro pedagogės profesorės Algės Savickaitės gyvybė. Jai buvo sukakę 71-eri.
Iš tiesų jie net negyvena, o tiesiog būna, laukdami beketiško stebuklo, kuris neateis. Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių.
„Manome, kad mūsų žiūrovų, nereikia vien raminti, glostyti jiems galvučių… Galbūt svarbiau pamatyti, kaip kitas nusvyla, kaip jam skauda ir kokios gali būti ribų peržengimo pasekmės“, – svarsto Tadas Montrimas.
Oskaras Koršunovas: „Tai ne karas, ne invazija, bet dvi Europos pusės skaudžiai jungiasi žmonių likimais, mėgina sulipti. Čia kyla savęs identifikacijos problema”.
Kodėl šis Justino Marcinkevičiaus kūrinys toks populiarus? Todėl, kad jis labai aiškiai perteikia visus visuomenės charakterius, žmonių tipus. Tai tarytum psichologinis visuomenės portretas.
Videomenininkai kuria instaliacijas, bet jos jokio ryšio su teatru neturi. Teatro spektakliuose video galimybės dažniausiai naudojamos kaip iliustracija. O aš siekiu, kad visi spektaklio elementai veiktų, dėl to atsisakau įrašyto vaizdo.
Vienos dienos gastrolės Vilniue – nuo „Mamos Mū” apie karvę medyje iki „Iljos Iljičiaus gyvenimo” apie Oblomovą lovoje.
Kryptys: išlaikyti repertuare klasikinį romantinį baletą, papildyti jį XX a. aukso fondo kūriniais, statyti šiuolaikinių choreografų darbus, ugdyti lietuvių choreografijos mokyklą, rengti meistriškumo kursus.
