Manau, kad tiek Kelerio vaidmuo vertas vieno gražiausių vaidmenų vardo, tiek ir pats spektaklis labai apgalvotas, literatūrinė kalba gerai išversta į sceninę kalbą.

Mūsų tėvynė, kitados buvusi galingiausia imperija, per kelis šimtus metų sunyko ir susitraukė. Tačiau išnykus Lietuvos imperijai, imperinio būdo žmonės liko, žemė juos tebegimdė.

Gyvenimo rutina įvelia į begalinį melo, pagiežos, veidmainysčių ratą, kurio kartais net negalime sustabdyti – gėdijamės.

Iš vienos mokyklos kviečiama po 5 mokytojus ir 15 mokinių. Projekte dalyvaus Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Utenos, Panevėžio apskričių mokyklų auklėtiniai, besidomintys scenos menais.

Klasikiniam paveldui atstovaus pas de deux iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“, sukurtas Marijaus Petipa, XX a. pabaigos šokio klasikai – choreografas Jirí Kyliánas.

Kodėl blogiausiai jautiesi, kai tavo vardą taria žmonės, esantys visada šalia, tie, kurie ir pavadino tave tuo vardu? Kas tave sukūrė tokį? Kas buvo tas Jis ir Ji, nuo kurių viskas prasidėjo?

„Tikras aktorius yra tas, kuriam namie „ankšta“, kurį kankina noras palikt artimuosius, mylimąją, netgi patį gyvenimą. Namie jis jaučiasi tik scenoje.“

2009 metais pjesė pasiekė ir Amerikos Brodvėjų, kur vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Jamesas Gandolfinis. Londone vaidino Ralphas Fiennesas. Spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų už režisūrą ir meistrišką vaidybą.

Repetuodami operą tikėjomės paties puikiausio rezultato, o po premjeros buvome pasirengę drastiškai reakcijai. Bet publika pasitenkino vienu kitu „bū”.